Ūkininkų perdegimas. Nuovargis. Ar neviltis?

Apie ūkininkų perdegimą Lietuvoje statistinės informacijos nėra ir apie šią problemą beveik nekalbama. Ši problema yra ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje. Šiaurės Amerikos, Europos ir Australijos regionuose sunkus perdegimas būdingas 13,7 proc. ūkininkų, Naujojoje Zelandijoje – 25 procentams.
Anot įvairių duomenų šaltinių, ūkininkai, palyginti su kitų profesijų atstovais, patiria didesnį bendrą perdegimą ir išsekimą, profesinį neefektyvumą. Alkoholis, agresija, depresinės nuotaikos – kol kas Lietuvoje ši tema niekam nesvarbi.
Tiesa, kažkurį rytą „Gimtosios žemės“ laidoje pagaliau kažkas ėmėsi kalbėti apie ūkininkus kamuojantį nuovargį – perdegimo sindromą. Bet tik tiek. Matyt, iki šiol gajus supratimas, kad kas jau kas, o ūkininkai, daug laiko praleidžiantys gryname ore, arčiau gamtos, gyvulių, augalų, rodos, turėtų dainuoti, o ne perdegti.
Laisvalaikis. Kas tai?
„Ką tu veiki laisvalaikiu?“ – neseniai paklausė vienas berniukas (ne tas, mūsų prezidento), kai mudu skubėjome paskui vaiko vyresniojo brolio traktorių į pavasarinį mėšlavežį. Pagalba vienas kitam reglamentuota, bet mūsų talkininkas turi leidimą teikti papildomas paslaugas, tad nieko nepažeisime ir niekuo nenusikalsime, o pagalbos šiemet taip reikia. Šlapias ruduo ir drėgnas pavasaris suplakė krūvon daugelį darbų, kurių, rodos, šiemet niekaip nebegali įveikti.
Ką turėjau atsakyti vaikui, kaip suprantamai paaiškinti, kad auginant daržoves, prižiūrint aplinką, ruošiant žiemai malkas, liuobiant gyvulius, ruošiant jiems pašarus ir dirbant daugybę kitų darbų, laisvalaikio kaime beveik nelieka.
Kasdienė įtampa, darbai ir rūpesčiai nepriklauso nei nuo hektarų – ar daugiau, ar mažiau pasėjai, nei nuo gyvulių skaičiaus. Ir jei tik tai būtų pagrindiniai laiko vartotojai, jei ūkininkui tereikėtų dirbti savo darbą, o ne pildyti visokiausias „iš viršaus“ nuleidžiamas užgaidas, kurių kasmet gausėja kaip piktžolių daržuose.
O dar bendras požiūris, kad kaimiečiai kvaili, neišsilavinę, prasigėrę ir nevalyvi. Mergina „kaimietukė“ tarsi savaime suprantama prastesnės kilmės ir vertės, tinkanti tik juodus darbus dirbti. Ko iš jos tikėtis, kaip ir iš kaimo kilusio vaikino – juk „iš kaimo“. Tarsi miestietiška kilmė savaime jau būtų didesnė vertybė. Gal dėl to požiūrio ir sunkaus kasdienio darbo net tie vadinami kaimietukai nebepasilieka kaimuose ir nebetęsia tėvų pradėtų darbų, o dairosi lengvesnio ir patogesnio darbo pasakų miestuose ar užsieniuose.
Žemdirbystė ar agroverslininkystė
Vis mąstau, ypač dabar, kai žemdirbio gyvenimą vis labiau verčia į „agroverslininko“, kuriame dar versle yra tiek visokių „privalo“. Kuris dar verslas yra tiek kontroliuojamas ir ujamas kaip žemdirbių?
Ūkininkaujantis privalo tvarkyti buhalterinę apskaitą, nespėję parlėkti iš laukų pildyti įvairius tręšimų-purškimų žurnalus, teikti ataskaitas, sekti Žemės ūkio ministerijos ir Nacionalinės mokėjimų agentūros informaciją, kurios srautų bent jau šį pavasarį negali sugaudyti ir suprasti, kas, kur ir ką vėl keičia. Pažinti laukinius augalus, paukščius, vabzdžius, gyvulių ir pasėlių ligas, susiremontuoti techniką – visko neišvardinsi. Dar gali būti paprašytas net nufotografuoti ir atsiųsti savo išaugintos produkcijos nuotraukas, nors jau kuris laikas ūkininkų darbą atidžiai stebi ir analizuoja automatinė laukų nuolatinio stebėjimo sistema ALNSIS. Ta sistema – toks dirbtinio intelekto įrankis, reguliariai ir sistemingai nuotoliniu būdu naudodamas palydovinius duomenis, stebi ir vertina žemės ūkio veiklas visoje Lietuvoje, o dėl to galinti priimti teisingesnius sprendimus.
Anksčiau dvaruose kumečius prižiūrėdavo tijūnai, dabar veikia dirbtinio intelekto prievaizdai, o kur kontrolės ribos, neaišku.
Net ir stipriausia virvė nuo per didelės įtampos pertrūksta. Akivaizdu, kad Lietuvoje ji ganėtinai eižėja, nes po įvairių vietinių valdžios eksperimentų su Europos žaliuoju kursu ne vienas ūkininkas yra priverstas savo darbą baigti. Tokių pavyzdžių šiemet aplinkui apstu – pienininkai priversti parduoti karves, matau, kaip aplinkui vienas po kito nyksta pieno ūkiai, grūdų augintojai atsisako savo veiklos dėl vis didesnių ir griežtesnių žemės dirbimo ir kitokių reikalavimų. Dideli srautai mūsų gyvulių iškeliauja į Lenkiją, kurioje visko reikia – ir mažų ūkių, ir karvių, kuri neuja savo ūkininkų, o skatina juos dirbti, kurios užaugintas žemės ūkio gėrybes jau kertame pilna burna, užuot pirkę savas.
Džiaugsmo šaltiniai – seklūs
Be abejonės, ne vien blogybės aplink, štai jaunas ekologinio ūkio savininkas pernai, gavęs valstybės paramą, pasistatė naują fermą ir jau sėkmingai augintų mėsinius galvijus. Deja, bankai smaugia žmogų su paskolomis, norėdamas laiku atsiskaityti, privalo papildomai uždarbiauti, kad įneštų reikalaujamą sumą. Priedo dėl pernykščių oro išdaigų paruošti pašarai nebuvo tinkamos kokybės, ne tik jo, bet ir kitų ūkininkų gyvuliai sirgo ir krito. Tačiau vieną džiaugsmo šaltinį žmogus surado – jam gimė sūnus.
Kito stambaus pieno ūkio savininkai dar labiau išplėtė savo valdas, bet nė keturiasdešimt nesulaukę brolis ir sesuo jau gydėsi stuburo ligas, nes per daug sveikatos, laiko ir jėgų atiduota ūkiui, „o už pieną moka mažai ir dar sumažino“, linguoja galvą vyras, ir sakosi, geriau mestų viską ir eitų kur į normalų darbą.
Ne vienerius metus grūdines kultūras auginęs ūkininkas šį pavasarį paleido visas ūkio vadžias, išpardavė turėtą techniką, nes įgriso komandavimai, kaip įdirbti žemę, kur ir ką sėti, ko galima, ko ne. Kaip molynuose laikytis neariminės žemdirbystės, kai po tokių technologijų taikymo po poros trejeto metų žemė sukietėja ir javai joje nebeauga? Kodėl sostinės kabinete sėdintis valdininkas nusprendžia už savo žemę pažįstantį žmogų, kaip jis ją turi įdirbti ir ką joje galima sėti, o kas visai nedera.
Kaimynystėje gyvenanti šeima kasmet augindavo keletą paršiukų. Jau antri metai paršiukų nusipirkti auginimui jie nebegali. Anksčiau dar pavykdavo jų įsigyti gretimame rajone, o dabar artimiausią ūkininką, dar drįstantį auginti veislinių kiaulių, surado Raseinių rajone.
Kovodami su afrikinio kiaulių maro baubu valdžios žmonės, visiems mėgėjiškiems kiaulių augintojams megzdami reikalavimų tinklus, išradingumo nestokojo. Ir šernus pleškinti leido, už sumedžiotą patelę net premijas primokėdami. Nežinia, kiek tų kiaulių maro nešiotojų dar laksto po miškus, bet tvartai tikrai ištuštėjo. Tiesą sakant, tvartų visai nebeliko. Liko stambūs savi ir svetimi kompleksai – kiaulienos gamybos fabrikai. Tad su nuregztu tinklu visus smulkiuosius kiaulių augintojus sėkmingai jau išgaudė.
Kiaulių nebeliko. Išnaikinkime ir karves
Dabar reikia „sutvarkyti“ ir karvių laikytojus. Vis garsiau šaukiama, kad mažų pieno ūkių, turinčių iki 50 karvių, turi nebelikti. Keista, kad niekas nekalba apie mėsinių galvijų ūkių ar „grūdininkų“ ūkių dydžius. Iki 50 karvių pieno ūkiai esą neperspektyvūs, girdi, žmonės ten dirba kaip vergai, o tiek, kiek pagamina didieji ūkiai, produkcijos rinkai esą jie nepatiekia. Premjerė apsidžiaugė, kad net 80 proc. žaliavinio pieno vis tiek pagaminantys didieji ūkininkai, kurių žymiai mažiau, nei tų visų mažutėlių.
Kažin ko vienas stambiausių pieno perdirbėjų neseniai skundėsi, kad iš lietuviško žaliavinio pieno jiems sunkiai sekasi gaminti kietąjį sūrį. Bet juk pienelis vis labiau tonomis, ne litrais, tiekiamas ne iš dobilienose besiganančių karvių. Tai gal vis dėlto iš karvučių, kurios išeina ganytis į lauką, mato saulę, ne tik fermos sienas, šeriamos ne vien koncentratais ir papildais, išeitų geresni sūriai? Kažin kodėl taip vertinamas Alpių karvių pienas ir kodėl Šveicarija garsėja savo sūriais ir šokoladu? Ne tik Šveicarijoje, bet ir Bavarijos, Austrijos, Tirolio kalnų pievose ganosi gan nedidelės karvių bandos. Iki šių dienų dar kartais tenka jas ir rankomis pamelžti, bet šį neleng­vą darbą atperka pieno kokybė. Beje, įdomus dalykas, nutikęs Šveicarijos sūrių gamyboje, buvo aprašytas net spaudoje – kai tik sūrių gamyboje imta naudoti robotizuotų pieno ūkių tiekiamą pieną, brandinamame sūryje nebeliko skylių. O koks šveicariškas sūris be skylučių? Pasirodo, pienas pasidarė per sterilus, o gal į jį patekdavo kokių priemaišų iš pieno linijų dezinfekavimo ar kitų technologinių pieno gamybos procesų, ir tai turėjo įtakos sūrio kokybei. Būtent gamybos, ne melžimo. Turbūt čia ir yra viena didžiausių problemų, kad siekdami maksimalios naudos ir kuo didesnio pelno sprendimų priėmėjai ūkio veikimą perkonst­ravo taip, kad vištos kiaušinių nebededa, kiaulės nebeauga, karvių nebemelžiame, o viską gaminame – kiaušinius, mėsą, pieną. Tarsi kokiame fabrike, kur esminis siekis yra kiekybė.
Vaikui to nesakiau, tegul jo vaikystės peizažuose gyvena gražūs ir spalvingi prisiminimai, ne rūpesčiai.
Atsukusi automobilio radiją, tuo metu išgirdau diskusiją apie keturių darbo dienų savaitę, nes dirbančiam žmogui 8 valandos darbo per parą labai daug ir žmogus per daug pervargsta. Tinkamai pailsėję bent 3 paras padarytume daugiau ir geriau per trumpesnį laiką. Kokia graži ta ateitis, pagalvojau. Jei girdėjo šią diskusiją, nors kažin ar turėjo tam laiko, turbūt panašiai pagalvojo ir daugelis kitų nuo ankstaus ryto iki vėlyvo vakaro 7 dienas per savaitę dirbančių kaimietukų.

Daiva SRĖBALIŪTĖ
Autorės nuotr.