Lietuvininkų bendrijos „Mažoji Lietuva“ susiėjimas Kisiniuose

Saulėtą gegužės šeštadienį lietuvininkų bendrijos „Mažoji Lietuva“ nariai rinkosi į kasmetinį susiėjimą, kuris vyksta kasmet pavasarį vis kitoje Klaipėdos krašto vietoje. Šį kartą jau 37-ajam susiėjimui buvo pasirinkta Kisinių gyvenvietė.
Pradžioje liuteroniško giedojimo ansamblis „Aisė“ (vadovė prof. Dalia Kiseliūnaitė), kurį sudaro nemaža dalis bendrijos narių, sugiedojo keletą giesmių ir pristatė iš Vilniaus parvežtą nematerialaus kultūros paveldo sertifikatą „Lietuvininkų giedojimo tradicija“. Pagal šią seną Mažosios Lietuvos tradiciją bažnyčioje, namuose ar susiėjimuose gieda visi liuteronai. Ir šios sueigos dalyviai visi kartu pagiedojo keletą giesmių. Kunigas Reincholdas Moras maldoje prisiminė neseniai Amžinybėn iškeliavusį ilgametį, aktyvų bendrijos valdybos narį kunigą Liudviką Fetingį, kurio nuopelnai saugojant Mažosios Lietuvos istoriją, papročius, tradicijas yra didžiuliai.
Bendrijos pirmininkė Rasa Šimkutė parengė ir pristatė susirinkusiems metinę veiklos ataskaitą, pasidžiaugė laimėjimais ir nuveiktais darbais. Diskutuota apie tai, kad Mažosios Lietuvos istorija, simbolika (vėliava, herbas), tradicijos, papročiai dažnam Didžiosios Lietuvos gyventojui yra naujiena ar netikėtas atradimas. Pasitaiko, kad net žiniasklaidos atstovai Klaipėdos kraštą kartais priskiria Žemaitijai.
Po oficialios dalies etnologas ir bendrijos valdybos narys Helmutas Lotužis pakvietė susiėjimo dalyvius aplankyti senąsias liuteronų kapinaites Kisiniuose. Klausėmės jo nuoširdaus pasakojimo apie čia amžino poilsio atgulusius šio krašto gyventojus, jų sudėtingus gyvenimų vingius. Ypač sužavėjo gausa ir įvairovė gražiausių kaltinių kryžių. Tokių tikrai neteko matyti nei Šilutės, nei Pagėgių apylinkėse.
Nuvykome apžiūrėti ir su švietimu susijusio istorinio paveldo objekto – Grobštų mokyklos. Šis pastatas yra privačių asmenų nuosavybė, bet tvarkomas ir prižiūrimas su meile bei atidumu Klaipėdos krašto paveldo savitumui. Atrodė, kad tuoj prasivers durys į kiemą ir pasirodys šulmeistris (mokytojas), paskambins varpeliu bei sukvies šulokus (mokinius) vidun į pamokas.
H. Lotužis papasakojo keletą įvykių iš šio pastato istorijos, o ji prasidėjo 1898 metais. Mokyklinių metų prisiminimais pradėjo dalintis ir sueigos dalyviai.
Daugiausia neformalių ir svarbių ateičiai pokalbių užsimezgė prie tradicinio pietų ir kafijos stalo svetingose „Šaulio“ restobaro patalpose. Prisiminimais apie lankymąsi vaikystėje šioje sodyboje pasidalino bendrijos narė Monika Gatulienė.
Apie kafijos gėrimo tradicijas klausinėjo Šilutės kultūros centro direktorė Jūratė Pancerovienė. Mat bendradarbiaujant su lietuvininkų bendrija „Mažoji Lietuva“, planuojamas parengti ir išleisti leidinys apie šią tradiciją. Nuotaikingai vyko žaismingas konkursas apie lietuvininkų tarmėje vartotus ir gerokai primirštus žodžius (žekė, cypolė, launagė, muškebotas ir daugelį kitų) Šmekiojant (ragaujant) nuostabiai kvapnius ir gardžius pyragus, kuriuos iškepė šaunios lietuvininkų bendrijos narės, pokalbiai užsitęsė.
Išsiskirstydami visi linkėjo vieni kitiems susitikti ir kitą pavasarį…
Virginija UŽPURVIENĖ
Rasos ŠIMKUTĖS, Martyno KOLBOKO, Jūratės STUBRAITĖS nuotr.

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas