Mokykloje bendraklasių patyčios sustoja tik stabdomos
Ką reiškia, kai gerai besimokantis naujokas ateina į kitą mokyklą, atrodo, per metus sėkmingai adaptuojasi, bet staiga krenta į apatiją, nebenori eiti į pamokas? Kad patyčios mokyklose vis dar „vešlios“, parodo ne tik sociologinės apklausos, bet ir konkrečios skaudžios istorijos, kurios vyksta ir mūsų rajono mokyklose.
Patyčių mastas Lietuvoje nemažėja: su jomis iki šiol susiduria net 2 iš 3 vaikų. Kovoti su patyčiomis padeda žinios, laiku suteikta pagalba ir viešumas.
Stipriausias svertas – viešumas
Su patyčiomis susiduria daugiau kaip du trečdaliai Lietuvos ugdymo įstaigas lankančių vaikų, rodo „Swedbank“ užsakymu atlikta reprezentatyvi šalies gyventojų apklausa. Net 92 proc. tyrimo metu apklaustų tėvų sutinka, kad patyčios yra paplitusios, o 71 proc. mano, kad jos egzistuoja ir toje aplinkoje, kurioje jų vaikai leidžia laiką.
Gargždų „Minijos“ progimnazijoje buvusią naujokę psichologiškai pradėjo engti su ja anksčiau lyg ir draugiškai besielgusios kelios bendraklasės. Tam tikrą laiką nepastebėta problema išaugo iki to, jog susipratę mokinės tėvai dukrą perkėlė į kitą ugdymo įstaigą, mat atžala kategoriškai atsisakė grįžti į patyčiomis apipintą ugdymo aplinką.
„Patyčios sustoja tik stabdomos, o jei vaikams jas stabdyti pasidaro per sunku, už jų nugarų turi stovėti „stabdį paspausti“ galintys tėvai ar kiti suaugusieji. Jie patyčias gali stabdyti kalbėdamiesi su vaikais, kreipdamiesi į mokyklos administraciją ir reikalaudami susisiekti su skriaudėjo tėvais, prireikus kreipdamiesi į psichologus ar teisininkus, kad šie suteiktų reikiamą pagalbą ir informaciją, kai patiems su tuo susidoroti nebeužtenka žinių ar galios“, – interviu žiniasklaidai pabrėžia psichologė Karolina Gurskienė.
Jos žodžiais, tėvai patyčių problemą spręsti gali eidami šiuo keliu tvirtais, racionaliais žingsniais ir žiūrėdami į situaciją pro adekvatumo akinius. Žvelgti į patyčias su baimės akiniais – per silpnas pasirinkimas. Privalu juos keisti stipriausiais – viešumo – akiniais.
„Ugdykime vaikus nuo mažens. Niekas niekada ir niekaip negali su tavimi elgtis taip, kaip tau nepatinka. Ir jei tu stabdai, o tau sunku – turi sakyti tol, kol suaugusiesiems taps įkyru. Ir bus saugu“, – įsitikinusi psichologė.
Skiriamas adaptacinis laikotarpis
„Bangai“ dėl minėtos konkrečios situacijos susisiekus su Gargždų „Minijos“ progimnazijos direktoriumi Juliumi Ginduliu jis paaiškino, kad progimnazijos administracija kartu su pedagogais ir pagalbos mokiniui specialistais aptarė šią situaciją. „Apgailestaujame, kad susidarė nuomonė, jog mokykla yra abejinga mokinių adaptacijos problemoms. Norime patikslinti, kad dėmesys visų progimnazijos bendruomenės narių emocinei gerovei yra apibrėžtas progimnazijos dokumentuose“, – teigė direktorius.
Pasak Gargždų „Minijos“ progimnazijos vadovo J. Gindulio, šių mokslo metų ugdymo plane numatyta, kad 1 ir 5 klasių bei naujai atvykusiems mokiniams yra skiriamas adaptacinis laikotarpis, kurio metu mokytojai, klasių vadovai atidžiai stebi, kaip mokiniai prisitaiko prie naujų sąlygų, kokių patiria sunkumų ir teikia pagalbą. Ne pradinių klasių moksleiviams numatomas adaptacinis periodas – 2 mėnesiai. Naujiems moksleiviams organizuojama ir netradicinio ugdymo diena, kurioje klasių vadovai bendrauja su mokiniais, supažindina su naujokais, aptaria mokinio taisykles, ir t. t., pedagogai taip pat aptaria naujokų adaptacijos klausimus.
Anot J. Gindulio, pasibaigus adaptaciniam periodui, organizuojamas 1 ir 5 ir naujai atvykusių mokinių adaptacijos posėdis. Jame klasių vadovai pateikia klasių charakteristikas šiais aspektais: mokymosi, sveikatos sutrikimų, mokymosi sunkumų, elgesio ir bendravimo problemų, įvardija, kokios reikėtų pagalbos. „Kalbant apie minimą klasę, adaptacijos posėdžio metu buvo kelta problema dėl drausmės pamokų metu, pateiktos pagalbos mokiniui specialistų rekomendacijos dėl mokinių susodinimo, aptarti mokinių netinkamo elgesio koregavimo būdai, tačiau patyčių problema fiksuota nebuvo (remiamės posėdžio protokolu)“, – pažymėjo progimnazijos vadovas.
„Patyčios dažnu atveju vyksta pertraukų metu, internetinėje privačioje erdvėje, uždarose grupėse, kur jas sunku ar net neįmanoma pastebėti suaugusiesiems. Visada skatiname mokinių tėvus (globėjus, rūpintojus) bendradarbiauti su mokykla, nes tai labai svarbu sprendžiant visas iškilusias problemas, kurios susijusios su mokinių gerove“, – akcentavo progimnazijos direktorius.
Garantas – neabejingumas ir pagarba
Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos Švietimo ir sporto skyriaus vedėjas Algirdas Petravičius, komentuodamas šią situaciją, „Bangai“ teigė, kad kiekvienoje mokykloje kiekvienas mokinys turi jaustis gerai. „Didelis mokinių skaičius klasėje ar mokykloje negali būti priežastis nepastebėti blogos vaiko savijautos. Švietimo įstatymas nustato, kad mokinys turi teisę mokytis savitarpio pagarba grįstoje, psichologiškai, dvasiškai ir fiziškai saugioje aplinkoje“, – atkreipė dėmesį A. Petravičius.
Pasak jo, tūkstantinėje mokykloje dirba du psichologai, du socialiniai pedagogai, pagalbą galintys suteikti Pedagoginės psichologinės tarnybos specialistai, tačiau jie pasitaikančių bendravimo, patyčių problemų vieni išspręsti nepajėgs. Vedėjas akcentavo, kad tai dar sudėtingiau, kai jaunuomenės bendravimas persikelia į socialinius tinklus. Tai galima pastebėti ir iš patyčias patyrusios mergaitės situacijos, mat „draugės“ jai ir rašydavo atstumiančias, menkinančias žinutes, kurias sunku pastebėti mokytojams ar tėvams.
„Laimingų, geros nuotaikos lydimų mokinių galime tikėtis, jei mokykloje bus mokinių, tėvų, pedagogų, mokyklų vadovų diegiama pagarbos, pasitikėjimo, bendradarbiavimo kultūra. Tik stiprūs ryšiai, neabejingumas tarp vaikų, tėvų ir mokytojų yra garantas, kad gyvenimu besidžiaugiančių mokinių tiek mokykloje, tiek už jos ribų daugės“, – teigė A. Petravičius.
Reikia įtraukti tėvus
Klaipėdos rajono savivaldybės tarybos narė, Kultūros, švietimo ir sporto komiteto pirmininkė dr. Loreta Piaulokaitė-Motuzienė komentavo, kad, pažiūrėjus bet kurios ugdymo įstaigos vidaus dokumentus, atrodo, kad visose jose, be ugdymo, dar ir tinkamai rūpinamasi tiek darbuotojų, tiek ugdytinių emocine gerove. Deja, tai tik dokumentai, kartais neatspindintys realios tikrovės. Ji atkreipė dėmesį, kad „Minijos“ progimnazija yra didžiausia mokykla Klaipėdos rajono savivaldybėje, tad tokį didžiulį kolektyvą suvaldyti reikalingas be galo išmintingas bei stiprius vadybinius gebėjimus turintis vadovas. Tarybos narė pridūrė, kad didžiulė mokyklų problema – mokytojų ir jų padėjėjų trūkumas. Anot jos, per dideli krūviai, pasiruošimo darbui stoka, vaikų požiūris į mokslą, tėvų atsakomybės trūkumas ir begalė kitų faktorių lemia išsiderinimą ugdymosi aplinkoje.
„Jei iš pažiūros klasėje mokiniai lyg ir normaliai bendrauja, sunku sužiūrėti, ką jie veikia pertraukų metu ar virtualioje aplinkoje. Tenka skaudžiai pripažinti, bet neretai mokinys, kreipęsis į socialinį darbuotoją ar mokyklos psichologą, nepasiekia problemos sprendimo, o užsitraukia skundiko etiketę. Deja, man žinomas ne vienas atvejis, kai konfidencialumo nėra laikomasi“, – pažymėjo dr. L. Piaulokaitė-Motuzienė. Ji apgailestavo, kad yra tekę susidurti su situacijomis, kai mokykloje vykstančias patyčias stengiamasi maskuoti ir tik situacijai tapus nevaldomai informuojami tėvai. Pasak jos, ištikus patyčių situacijai mokykloje visų suinteresuotų pusių tėvai turi būti informuojami nedelsiant ir su jais pradedamas darbas ieškant kelių normalizuoti susidariusias situacijas, supažindinant su atsakomybe už netinkamą vaiko elgesį.
Akcijos neatstos rūpestingumo
Tarybos Kultūros, švietimo ir sporto komiteto pirmininkė dr. L. Piaulokaitė-Motuzienė taip pat akcentavo, kad itin svarbus ir tėvų bendravimas su atžala, emocijų pajautimas, emocinio ryšio, pasitikėjimo kūrimas, pokalbiai apie sėkmes ir nesėkmes. Anot dr. L. Piaulokaitės-Motuzienės, dar kyla klausimas, ar „draugių“ elgesys ir požiūris pasikeitė po bendraklasės perkėlimo į kitą mokyklą, o gal greitai atsiras nauja „auka“? Politikė teigė, kad šioje situacijoje būtina nedelsiant pradėti specialistų komandos darbą su patyčias organizavusių mokinių tėvais, nes su „auka“ ar jos tėvais, panašu, dirbta nebuvo. Pasak L. Piaulokaitės-Motuzienės, moksleivei pasisekė, jog ji turi rūpestingus tėvus, kurie išgirdo, suprato ir priėmė sprendimą, kuris apsaugotų atžalą, mat kartais kai kuriems tėvams nerūpi, kur yra ar kaip elgiasi jų vaikas. O tai ugdymo įstaigai turi būti signalas pranešti atitinkamoms institucijoms, kad būtų užtikrintas saugumas ir tinkama vaiko priežiūra.
Psichologė K. Gurskienė akcentuoja, kad tikslas – gyvenimas be patyčių – sunkiai įmanomas. Tai pripažinus jau galima dirbti ir prevenciškai, ir veikti su jomis susidūrus. Kuo garsiau ir dažniau apie patyčias bus kalbama, kuo anksčiau stabdant patyčias įsitrauks mokyklų bendruomenės ir įvairūs specialistai, tuo padėti vaikams bus lengviau.
Gabrielė ČIUNKAITĖ
Asociatyvi ir „Bangos“ archyvo nuotr.
