Lankupiai – ramybės sala vandenų apsuptyje

Palei Miniją išsidėstę, į Karaliaus Vilhelmo kanalą atsirėmę Lankupiai – ramybės oazė, užburianti jos išsiilgusiuosius. Kurortą primenantį kaimą pamėgę turistai, norintys pereiti ilgiausiu Lietuvoje kabamuoju tiltu: jo ilgis – 130 m. Lankupių istoriją liudija inžinerinis įrenginys šliuzas – technikos paminklas. „Gyvenimas Lankupiuose nuostabus“, – tvirtino seniūnaitis Valdemaras Petravičius ir jo žmona Genutė.
Gyvenimas arčiausiai Minijos
Praėjusio amžiaus devintame dešimtmetyje Lankupius, ramybės salą vandenų apsuptyje, pradėjo atrasti klaipėdiškiai: pirko senas sodybas, jas prikėlė naujam gyvenimui ir kasdien riedėjo į darbą uostamiestin. Kai kas čia įsikūrė, kad tik galėtų praleisti vasaras, tarp jų ir žinomi žmonės – kaip antai buvęs Seimo narys, akademinės visuomenės atstovas.
Vieni iš pirmųjų daugiau nei prieš 30 metų čia sukiužusią trobą nusipirko Genutė ir Valdemaras Petravičiai. Į jų sodybą Karaliaus Vilhelmo kanalo pašonėje veda pačių pasodinta beržų alėja. Jie gali didžiuotis, kad iš visų kaimo gyventojų arčiausiai Minijos vagos įsikūrę. Visgi šis „rekordas“ turi savo kainą: per potvynius pakilus upės vandeniui, pirmiausia jis pradeda laižyti Petravičių trobos pamatus. Praėjusią žiemą buvo apsemtas sodas, vanduo susiliejo su sodyboje esančiu tvenkiniu. Patvino ir kaimo keliukas – bet valtimi plaukti nereikėjo kaip kadaise, tik automobilį teko sukti pro kanalą, kur yra Lankupių šliuzas – technikos paminklas. Praėjusią žiemą, paskelbus ekstremaliąją situaciją, buvo nuspręsta atidaryti šliuzo galerijas, kad vanduo nepaskandintų kaimo. Į kultūros vertybių registrą įtrauktas unikalus, daugiau nei pusantro šimto metų statinys, bus pradėtas tvarkyti parengus dokumentaciją. Įrengus elektros instaliaciją, bus galima atkurti viršutinių ir apatinių šliuzo vartų atidarymo ir uždarymo mechanizmus – nebereikės to daryti rankomis.
Meniškos sielos G. Petravičienė yra nutapiusi kadaise taip apsemtą sodybą, kad prireikė valties išplaukti iš kiemo. Paskutiniais dešimtmečiais tokios „egzotikos“ nebebūna, nes sodybos teritorijoje iškasė tvenkinį ir paaukštino jos kiemą. Petravičiai yra girdėję, kad ir buvęs sodybos šeimininkas prasidėjus potvyniui prabudęs troboje rasdavo vandenyje plaukiojančius savo purvabrydžius.
„Potvynis – natūralus dalykas Lankupiuose“, – šypsojosi Genutė. „Gali jo bijoti, bet kas iš to“, – linksmai antrino Valdemaras.
Vasaros žydėjimas
„Lankupių kaimo kasdienybė – absoliuti ramybė. Anksčiau žmonės laikė gyvulių, paukščių, o dabar čia gyvena daug pensininkų. Jaunimas važinėja dirbti į Priekulę ar Klaipėdą, vaikai – į ugdymo įstaigas. Dieną kaime retai sutiksi žmogų – iš darbo, mokslų grįžta vakare“, – atskleidė Petravičiai, jau senokai papildę senjorų būrį.
Šioje sodyboje ant Minijos kranto – nuostabus vasaros žydėjimas. Vijoklinės rožės, apraizgiusios sieną – tarsi gyvas paveikslas. Paskutiniu metu Genutės neaplanko įkvėpimas tapyti, bet juk galima gėrėtis savo sodyboje gamtos sukurtais nepakartojamais kūriniais.
„Visi Lankupiai žydi – čia nuostabu: žalumos, gėlių, paukščių apsuptyje džiaugiamės gyvenimu. Čia gera aura, privatumas, – šypsojosi Genutė. – Anksčiau žmonės tokio dėmesio kaip dabar nekreipė aplinkai, gėlėms, o dabar visi nori grožio.“
Abu su vyru turi ką veikti erdvioje, beveik pusės hektaro sodyboje: Valdemaras pjauna žolę, o Genutė puoselėja savo gėlynus. Neretai jos žmogus sėda į valtelę ir plaukia žvejoti – jei ne lydeką, tai ešeriūkštį sužvejoja. „Esame pensininkai, bet nesame atitrūkę nuo šalies, pasaulio įvykių“, – patikino Petravičiai. Pasak jų, dabar žmonės uždaresni, gyvena savo pasaulyje. „Gal senstam, keičiamės, labiau save analizuojam, – svarstė Genutė. – Dabar jau kitaip mąstome ir gyvename nei būdami jauni – giliniesi nebe į buitį, finansus, bet į savo vidinį pasaulį, analizuoji, koks buvo tavo kelias, ką nuveikei, ko nepadarei, ko buvai atėjęs į šią žemę.“
Vyresnieji pavargę, jaunimas užsiėmęs
Petravičiai prasitarė, kad Lankupių bendruomenės veikla blėsta. O juk prieš dvidešimtmetį tai buvo viena iš aktyviausių bendruomenių, žinomų ne tik Klaipėdos rajone, bet ir Lietuvoje. Kaimą išjudino, subūrė entuziastas atsikėlėlis Eugenijus Petukauskas su žmona Birute, kai žmonės, anot bendruomenės pirmininko pavaduotojos Irenos Drungilienės, dar neskyrė bendrovės nuo bendruomenės. Į jos veiklą aktyviai įsijungė Petravičiai, Donata ir Valerijus Riliai, Vanda Grinkevičienė, Liudgarda Žemgulienė ir kiti entuziastai. Bendruomenė ryžtingai įgyvendino projektus: pradėję nuo jai išnuomoto pastato stogo, suremontavo abiejų aukštų patalpas ir įkūrė bendruomenės namus su viešbutuku, kur nakvoti gali apie 25 žmonės, be to, įrengė erdvią salę. O kokios būdavo Lankupių kaimo šventės – šį kaimą mylintys žmonės čia susirinkdavo ne tik iš Lietuvos, bet ir užsienio. „Bet jau dveji ar treji metai lieptai nebeveda į šventę, – apgailestavo Petravičiai. – O juk kol buvome jaunesni ir mes leisdavome vainikus į upę. Gal mažiau jėgų ir noro mažiau. Dabar visa bendruomenės darbų našta gula pirmininką Darių Birbalą ir pavaduotoją Ireną Drungilienę.“
Pašnekovų nuomone, jaunimo sutelkti neįmanoma, nes labai užimtas: nemažai jaunų žmonių važinėja uždarbiauti į užsienį – reikia išlaikyti šeimas. „Užaugs vaikai, išeis iš namų, ir tada čia bursis tėvai, – optimizmo nepraranda Petravičiai. – Mes gyvename bendrystėje, santykiai tarp kaimynų gražūs. Lankomės pas garbaus amžiaus šeimą, prireikus pagalbos – padedame. Ir kiti kaimo žmonės pasiruošę padėti vieni kitiems.“
I. Drungilienė patikino, jog vyresnieji pavargę, o jaunimas per daug užimtas – net viešąsias erdves tvarkyti neatsiranda norinčiųjų, todėl tenka dirbti patiems bendruomenės vadovams. Visgi, anot pašnekovės,visuomeninis gyvenimas kaime nėra visai apmiręs. „Žmonės nelabai ko nori: liūdna, kai kameriniuose renginiuose atlikėjų daugiau nei žiūrovų, – prasitarė bendruomenės pirmininko pavaduotoja. – Didesnėms šventėms sunku sukrapštyti pinigų – nenorime sutaupytų išleisti, nes manome, kad geriau nevienkartinė investicija, pavyzdžiui, ką nors suremontuoti, padaryti. Tokių darbų yra.“ I. Drungilienė kalbėjo, jog liepą Lankupiuose stovyklaus ukrainiečiai, kuriuos apgyvendins savo bendruomenės namuose už ačiū. „Atsilygindami jie surengs koncertą ir tai bus Lankupių kaimo šventė“, – atskleidė ji.

Virginija LAPIENĖ