Gargždiškės tautodailininkės kasdienybė išmarginta raštais
„Pirmas mezginys buvo šalikas, o pirmas pirštines, būdama mokinė, mezgiau dvi savaites“, – šypsosi prisiminusi tautodailininkė Stasė Kausteklienė, Vytauto Majoro premijos laureatė, daugelio parodų, konkursų dalyvė ir laureatė. Ne tik Klaipėdos krašto raštais pirštines ir kojines mezganti gargždiškė neseniai rajono Savivaldybėje eksponavo delmonus ir ruošiasi kitoms parodoms.
Išmoko vaikystėje
Tautodailininkė S. Kausteklienė mano, kad kiekvienas galėtų ir megzti, ir nerti, jei tik norėtų. Jai mezgimas ir nėrimas tapo pomėgiu, amatu, gyvenimo būdu. „Tėvelio mama tris vaikus užaugino ausdama, verpdama, megzdama ir nerdama. Ji mezgė taip gražiai, kad net kelių parapijų klebonai užsisakydavo pirštinių. Mano mama irgi verpė, audė, mezgė ir siuvinėjo. Per metus po vestuvių ji plonai susiverpė lino siūlų ir nusiaudė užuolaidas visiems naujų namų langams“, – močiutės ir mamos darbštumu besigėrinti S. Kausteklienė tebejaučia dėkingumą ir puikiai darbų mokytojai, kuri ją penktoje klasėje išmokė megzti.
Tautodailininkė pasakojo, kad augindama vaikus kaip ir daugelis mamų ardė senus megztinius ir mezgė naujus iš būtinybės, nes parduotuvėse nebuvo ką pirkti. „Tačiau tada tokių gražių raštų neišmegzdavau, bet vis tiek vaikus papuošdavau. O į pirštines įnikau tautodailininkės Ritos Riaukės dėka, kuri kartą per edukaciją papasakojo apie lietuvininkų pirštines, kurioms reikia apsimesti 160 akių ir tokių niekas nebemezga“, – prisimena S. Kausteklienė, kaip daugiau nei prieš 20 metų susidomėjusi pradėjo ieškoti literatūros apie Klaipėdos krašto raštus. Mažosios Lietuvos regiono papročiuose pirštinės – ne tik svarbi tradicinės aprangos detalė, bet dovanojimo, atsidėkojimo, dėmesio parodymo išraiška. Ši tekstilės rūšis – viena iš regiono identiteto ženklų. „Mažosios Lietuvos pirštinės mezgamos iš plonų dviejų trijų spalvų siūlų smulkiais raštais. Ornamentai išgaunami komponuojant ir jungiant į grupes taškelius, rombelius, įstrižus ar tiesius kryželius, trikampius, langelius, grandinėles. Geometriniai raštai derinami su augaliniais, kartais – su įmegztais tekstais“, – pasakojo S. Kausteklienė. Dabar tautodailininkė jau nebesuskaičiuoja, kiek porų kumštinių ir pirštuotų pirštinių, puoštų liaudiškais ornamentais, būdingais ir Žemaitijai, ir Klaipėdos kraštui, yra numezgusi, kiek jų ne tik Lietuvos, bet ir kitų kraštų žmonių rankas šildo, kiek parodų jos eksponuotos. Porai pirštinių reikia nuo 80 g iki 100 g siūlų, o kojinėms – apie 200 g. Namuose S. Kausteklienė turi apie 100 pirštinių suaugusiesiems, mezga ir vaikiškas. Numegzti pirštines gali ir per tris dienas, priklauso nuo rašto sudėtingumo.
Spręs, kur dalyvauti
S. Kausteklienė, aštuntoji Vytauto Majoro tautodailininko premijos laureatė, yra numezgusi ne vieną porą pirštinių, skirtų ypatingoms progoms – Lietuvos nepriklausomybės šimtmečiui, Gargždų 770-ajam gimtadieniui, 800 metų Žemaitijos nuo pirmojo jos paminėjimo sukakčiai ir kt. „Dukra Joana nupiešė du piešinius, pagal kuriuos numezgiau pirštines lietuvių liaudies dainos tema, nes 2025-ieji paskelbti atmintinais Lietuvių liaudies dainų metais“, – apie naujausius darbus sako tautodailininkė, besiruošianti naujoms parodoms ir konkursams. Rudenį ji dalyvaus kiekvienoje apskrityje vykstančiame respublikiniame „Aukso vainiko“ konkurse, organizuojamame nuo 2005 metų. Pagal „Aukso vainiko“ nuostatas, jo dalyvių, Lietuvos tautodailininkų sąjungos narių, tiek sąjungoms nepriklausančių pavienių autorių, darbai turi būti sukurti per pastaruosius 5 metus. 2023 metų rudenį respublikinio konkurso „Aukso vainikas“ regioniniame etape už taikomosios dailės kūrinius S. Kausteklienei komisija skyrė 1-ąją vietą, įvertinusi jos siuvamus ir siuvinėjamus delmonus. Nuo 2019 m. 25 delmonus sukūrusi tautodailininkė sako, jog jie skirti parodoms, nes, priešingai nei pirštinės, nešiojami žymiai rečiau. Gargždiškei malonu prisiminti, kad praėjusią vasarą šalia kitų tautodailininkų darbų jos delmonai ir pirštinės buvo eksponuoti Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje šimtmetį minėjusios Lietuvos dainų šventės „Kad giria žaliuotų“ proga surengtoje Lietuvos dailės parodoje „Iš šerdies“. „Praėjusi vasara man buvo dosni parodų ir konkursų: vyko „Džiugo sakmės“ Telšiuose, paroda Klaipėdoje, „Marginiuose“, kartu su kitais Klaipėdos rajono amatininkais dalyvavau Radviliškyje vykusiame XV respublikiniame kojinių mezgimo čempionate „Supinkime Lietuvą“, kur tarp kelių dešimčių dalyvių buvo ir vienas jaunuolis“, – vardijo S. Kausteklienė, tapusi Dainų šventės šimtmečiui skirto čempionato 1-osios vietos laimėtoja.
Laima ŠVEISTRYTĖ
Autorės nuotr.
Delmõnas, dalmõnas – Klaipėdos krašto ir Rytų Prūsijos lietuvių moterų puošni kišenė, austine juostele (rištuvu) rišta prie juosmens. Siūtas iš aksomo, šilko, vilnelės, medvilnės; gausiai siuvinėtas. Moterys į delmonus dėdavosi pinigus, nosinaitę ir įvairius reikmenis. Iki 20 a. buvo klaipėdiškių moterų tautinių drabužių dalis. Vyresnės moterys delmonus ryšėjo iki 20 a. 5 dešimtmečio.
Pailgintais riešais raštuotas kumštines ir pirštuotas pirštines Mažojoje Lietuvoje dėvėjo jau XIX a. pabaigoje ir vadino pirštinėmis su kedeliukais, t. y. su sijonėliais. Riešus puošė įvertomis virvutėmis su bumbuliukais galuose, riešų kraštelius – kelių spalvų kuteliais, įvertais viena ar dviem eilėmis.
