Atlygis elnių augintojams – atgaiva sielai ir įspūdingi ragai

E. Puidokienė: „Mums įdomu, smagu stebėti elnius, tai ir kitiems leidžiame pažiūrėti, medituoti. Šis Dovydo elnias, gražuolis Rokis, – būsimasis bandos vedlys.“

Buvę miestiečiai Eglė ir Mintautas Puidokai Rui­giuose, Vėžaičių seniūnijoje, nusipirko sodybą su elnynu. Didžiuliame aptvare besiganantys Dovydo ir taurieji elniai traukia važiuojančiųjų dėmesį. Neretai jie ryžtasi prašyti šeimininkų iš arčiau pažvelgti į juos. „Mums įdomu, malonu žiūrėti į savo gyvūnus, tai ir kitiems leidžiame stebėti, medituoti“, – „Bangai“ sakė Eglė Puidokienė.
Atperka ryšys su augintiniais
Buvę miestiečiai, bet turintys žemaitiško kraujo Eglė ir Mintautas prieš pusketvirtų metų atsikraustė į Ruigius, neretai vadinamus užkampiu. „Mums tai rojaus kampelis“, – šypsojosi E. Puidokienė, dviejų dukrelių ir sūnelio mama.
Jauna šeima nusprendė gyventi „prie žemės“ gimus pirmagimei Emai. Planavo turėti tik kiemą, bet rado skelbimą, kad Ruigiuose parduodama sodyba su žeme ir elnynu. Ir nusipirko. Tada bandoje buvo 18 elnių, o dabar 5 hektarų aptvare – 32. Šiemet keliais „bembiukais“ pagausėjusi banda. „Ūkininkai nesame, bet ūkį įregistravome“, – pastebėjo Eglė, veterinarijos gydytoja. Abu su vyru, tiltų statybos inžinieriumi, važinėja dirbti į Klaipėdą. Eglė turi veterinarijos klinikas uostamiestyje ir Ginduliuose.
„Žmonės klausia, kam tie elniai mums reikalingi? Dvasinei atgaivai – ne materialinei naudai, – patikino pašnekovė. – Elnius auginti – nemažas vargelis, išlaidos ir laiko atima, bet neįsivaizduojame gyvenimo be jų – tai malonumas širdžiai.“
Elniai irgi jaučia šeimininkų gerumą, dėmesį. Antai jaunasis Dovydo elnių bandos gražuolis Rokis sukinėjasi prie tvoros užuosdamas braškes, kurias siūlo mažosios dukrelės Ema ir Samogytė. Mažylėms negaila vaišių dideliam gyvūnui – paskutinę uogą atiduoda. Tačiau ne iš karto atsirado toks šeimininkų ryšys su elniais – iš pradžių nuo jų bėgo, teko vytis. „Po truputį pratinomės, jaukinomės – su vaikais ėjome į aptvarą su skanėstais“, – atskleidė Eglė.
Kartą šeimininkai pamiršo uždaryti aptvaro vartelius, ir dalis tauriųjų elnių naktį pabėgo. Ryte Eglė apsiverkė: nebeturės elnių… Bet žiūri, kad šie toli nenuėjo – slampinėjo palei tvorą ieškodami, kur įeiti. Elniai sugrįžo, nes nenorėjo savo namų palikti. „Chuliganai šie elniai: vaikštinėja palei tvorą, ieškodami skylės, skanesnės žolės ar kokį medį apgraužti“, – šypsojosi Eglė prisiminusi šį nuotykį.
Gamtos pamokos
Skirtingų veislių – Dovydo ir taurieji elniai gyvena viename aptvare, bet atskirose bandose. Jie nekonfliktuoja, nesimaišo jų rujos, vieni kitiems netrukdo. Tauriųjų banda didėja šiuo metu – elnės atsiveda „bembiukus“ – dėmėtus mažylius. „Pirmąsias paras labai slepia savo elniukus, kol šie sustiprėja, ir tik tada atveda juos parodyti, – kalbėjo E. Puidokienė. – Elnių šeimos draugauja – gražu žiūrėti, kaip susirinkę elniukai žaidžia, vaikosi vienas kitą, užlipę ant tvenkinio kranto, šoka į vandenį – kaip vaikų darželyje.“ Karštomis dienomis visi elniai maudosi, vėsinasi tvenkinyje. Pasak Eglės, jie mėgdžioja žmones: pamatę, kaip sodyboje iš pirtelės išpuolę šoka į vandenį, ir elniai greitai bėga į savo tvenkinį.
Pernai vienas elniukas gimė labai silpnas. Eglė norėjo išgelbėti mažylį, konsultavosi su kolegomis, kaip padėti. Šie patarė neliesti, nebandyti gydyti, nes šis neišgyvens, tačiau ji negalėjo jauniklio palikti likimo valiai. „Kaip visa banda gynė mažylį: sustojo ratu, kad negalėtume jo paimti, – stebėjosi pašnekovė. – Elniukas neišgyveno – nepadėjo nei lašinės, nei girdomos krekenos. Negalėjau važiuoti pro vietą, iš kurios buvo paimtas jauniklis, nes jo netekusi taurioji elnė kelias paras stovėjo ten nejudėdama, iš nasrų jai dribo seilės. Atrodo, išsivežiau jauniklį – nebėra instinkto šį prižiūrėti, bet kažkas joje vyko. Gyvūnai turi jausmus – gilūs jų išgyvenimai.“
Kartu su elniais viename aptvare gyvena ir vištos. Stebina jų draugystė – dideli keturkojai nėra nuskriaudę kudakuojančių plunksnuočių. Atvirkščiai: šiems sugulus, vištos lesinėja iš jų kailio vabalėlius. Ir kiti paukšteliai švarina, padeda nuo jų apsiginti. „Gamtoje yra darna – gyvūnai vieni kitiems teikia pagalbą“, – pastebėjo veterinarijos gydytoja Eglė.
Ruigiai – miestiečių atradimas
Savo gyvenimo be elnių neįsivaizduojantys Puidokai patenkinti atradę Ruigių kaimą. „Važiuodami čia nesitikėjome bendrystės, bet atsikraustę radome gražią bendruomenę: paprašius pagalbos, ir vidurnaktį jos sulauksi, – džiaugėsi Eglė. – Kaimo ir miesto žmonės skiriasi – pastarieji uždaresni.“
Ruigiuose yra ūkininkaujančių žmonių – jie vieni kitiems gelbsti ir palaiko. Antai Eglė savo dukrelėms perka iš vietinės ūkininkės pieną, pas braškių augintojus eina pasiskinti uogų.
Gražios gamtos apsuptyje auga Puidokų šeimos atžalos. Skirtingai nei miestiečių vaikai, jie pažįsta ne tik elnius, bet ir žino, kad yra paršelių – su mama, veterinarijos gydytoja, važiavo pas ūkininką jį gydyti. Visgi ir dukrelėms, ir visai šeimai smagiausia savo sodyboje stebėti elnius, iš kurių visa nauda, anot Eglės, – gražūs ragai. „Turime jų sukaupę, nes kasmet meta. Saugome ir galvojame, ką gražaus iš jų sukurti“, – atskleidė ji.

Virginija LAPIENĖ
Autorės nuotr.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Daugiau straipsnių

Skip to content