Jausmų atgaiva – tradiciniai Žemaitijos augalai japono akimis
Vėžaičių kultūros centre iki rugsėjo pabaigos galima pasigėrėti nuotraukų paroda „Žemaitijos kvietkeliai ir žolynėliai Hiroto žvilgsniu“. Ji apibendrina etnografinius lauko tyrimus „Gyvenamoji aplinka Klaipėdos rajone: tradicinė kultūra botaninei įvairovei išsaugoti“, kuriuos atliko Klaipėdos rajono etninės kultūros centras.
Parodos autorius japonas Hiroto Tabata ne tik užfiksavo mūsų primirštus tradicinius Žemaitijos augalus, bet ir pažadino tikrumo jausmą, kuris blunka matant skirtinguose regionuose vienodai formuojamas, apželdinamas šiuolaikines viešąsias erdves.
Nykstantis išskirtinumas
Sumanymas kalbėti apie augalus tradicinėje kultūroje Klaipėdos rajono etninės kultūros centro direktoriui dr. Jonui Tilvikui kilo 2020 m. Pasak jo, atnaujinami Lietuvos miesteliai ir kaimeliai, remontuojamos aikštės, klojamos trinkelės, sodinami gėlynai, tačiau skirtingų regionų viešosios erdvės ir net gėlynai prie namų labai panašūs. „Kai vaikystėje su tėvais važiuodavau pas jų draugus į Mažąją Lietuvą, staiga pajusdavau, kad čia kitaip, nes mano gimtasis kaimas Žemaitijoje ir jo peizažas buvo įsigėręs į vaiko širdį, jausmus. Važiuodavome į Mažąją Lietuvą, o atrodydavo kaip į užsienį. Dabar labai pasigendu Mažosios Lietuvos, Žemaitijos ir Aukštaitijos kraštovaizdžio išskirtinumo, norėčiau, kad mus pasitiktų kitokie vaizdai, kitokie kvapai ir skoniai“, – parodos atidaryme Vėžaičių kultūros centre susirinkusiesiems sakė dr. J. Tilvikas. Kas galėtų sustiprinti jausmą, kad esi viename ar kitame Lietuvos regione? Architektūra, bet, kaip žinoma, kultūros paveldo objektai dėl jų tvarkymui keliamų reikalavimų neretai savininkų yra paliekami likimo valiai, apšepę ir nykstantys. O ar atsimename, kokie tradiciniai augalai augo prie vaikystės namų ar pas senelius, giminaičius kaime? Žemaitijoje apsaugai prie namo kerčių sodindavo diemedį, o Mažojoje Lietuvoje tokią funkciją atlikdavo šeivamedis. Kai kurie augalai buvo būdingi skirtingiems regionams, pavyzdžiui, lietuvininkams labai svarbi mirta, primenanti senelių namus, o rūta turėjo simbolinę prasmę didesnėje Lietuvos dalyje. Vis dėlto augalai, kuriuos mes laikome tradiciniais Lietuvoje, yra atkeliavę iš kitų šalių ir jose taip pat dabar aptinkami.
Jei dabar norėtume Vėžaičius ar Dovilus apsodinti to krašto augalais, kokius atsimena senieji gyventojai, pasak dr. J. Tilviko, nebūtų paprasta. Parodos „Žemaitijos kvietkeliai ir žolynėliai Hiroto žvilgsniu“ atidaryme jis paaiškino priežastis. Viena iš jų – žmonių inercija, dėl kurios vienodėja namų aplinka, gėlynai, kita – kraštovaizdžio dizaineriai, kurdami vizualizacijas, naudojasi fotografijų katalogais, bet ten tokių augalų, kurie būdingi vienam ar kitam regionui, vietovei, nėra. Tačiau Klaipėdos rajono etninės kultūros centras rankų nenuleido.
Atskleidė savo pasaulėjautą
Paroda „Žemaitijos kvietkeliai ir žolynėliai Hiroto žvilgsniu“ parengta per mėnesį.
Atsitiktinė architektūros dizainerio Hiroto Tabata iš Japonijos pažintis su Klaipėdos rajono etninės kultūros centru virto kūrybine kelione. Lydimi judrėniškės Elytės Siminauskienės Klaipėdos rajono etninės kultūros centro direktorius dr. J. Tilvikas ir centro specialistai lankė senas apylinkių sodybas, H. Tabata gilinosi į jų architektūrą, o fotografuodamas augalus pažvelgė ne tik stengdamasis juos užfiksuoti, bet ir atskleisdamas savo santykį su gamta. „Kai Hiroto kalba apie grožio, gyvenimo kaitos pajautimą per metų laikų kaitą, ar tai mums neprimena K. Donelaičio „Metų“? – retoriškai klausė dr. J. Tilvikas ir akcentavo, kad mes, būdami pasaulio dalis, turime kitokią raišką, kitokią spalvą, bet irgi mylime grožį ir turime grožio pajautimą kaip japonai. Tik jiems gamta vis sunkiau pasiekiama, o daugelis japonų svajoja pagyventi kaime. Hiroto su lietuve žmona Audrone ir dukrele Alisa gyvena apie valandą kelio nuo Tokijo ir kaip japonai vertina gamtą. Paklaustas, ar Japonijoje auga bent vienas augalas, kokį pamatė Žemaitijos kaimuose, Hiroto atsakė neigiamai. Nei šilinio gvazdiko, nei paprastosios bitkrėslės, nei aukštosios piliarožės ar paprastojo šermukšnio Japonijoje nepamatysi. O kaip atrodo šie ir kiti augalai prie senųjų Judrėnų ir Veiviržėnų apylinkių sodybų japonų kultūros žmogaus akimis, visą rugsėjį galima pamatyti parodoje Vėžaičių kultūros centre. Jo direktorė Diana Ciparienė džiaugiasi dviejų kultūros įstaigų bendradarbiavimu ir kad paroda „Žemaitijos kvietkeliai ir žolynėliai Hiroto žvilgsniu“ surengta būtent Vėžaičių kultūros centre, kurio viena iš veiklos sričių – žemaičių kalbos ir papročių puoselėjimas.
Laima ŠVEISTRYTĖ
Autorės nuotr.
„Daugelis tradicinių augalų pamiršti. Bėgama paskui madą, kuri nušluoja mūsų išskirtinumą ir mūsų jausmus tarsi palaidoja. Globalizacijos volas gniuždo, naikina. Paroda „Žemaitijos kvietkeliai ir žolynėliai Hiroto žvilgsniu“ padės prisiminti močiučių darželius, tradicinius augalus“, – sakė Klaipėdos rajono etninės kultūros centro direktorius dr. J. Tilvikas.
