Senatvė globos namuose

Įvairios situacijos žmones atveda į globos namus.

Į „Bangos“ redakciją paskambinęs Viliaus Gaigalaičio globos namų gyventojas Jurgis (vardas pakeistas) išklojo savo nuoskaudas. Dėl patirtos traumos jam tenka gulėti lovoje, jis negali pajudėti ir nežino, kada pasveiks. Jis labiausiai priekaištavo socialinei darbuotojai. Direktoriaus pavaduotoja socialiniams reikalams Inga Mikalauskienė patikino, kad sudėtinga rasti sprendimą, kaip dideliame kolektyve padėti susiderinti skirtingų charakterių žmonėms, kad jie jaustųsi gerai.
Priekaištavo darbuotojai
Trečius metus Viliaus Gaigalaičio globos namuose dienas leidžiantis Jurgis „Bangai“ sakė porą metų puikiai sutaręs su savo kambario kaimynu. Tačiau neseniai šį perkėlė į vienvietį ir apgyvendino kitą, anot pašnekovo, prastos reputacijos gyventoją – rūkantį, spjaudantį ant grindų. „Nepastebėjęs, kad prispjaudyta, ėjau ir paslydau – lūžo šlaunikaulis. Mane nuvežė į ligoninę Klaipėdoje, kur operavo. Po savaitės grįžus tenka gulėti lovoje, negaliu net pajudėti, nes labai skauda. Mažiausiai du mėnesius gulėsiu prikaustytas prie lovos, ir nežinau, kada pasveiksiu – man 77-eri metai, o kaltų nėra. Direktorius pažadėjo, kad atsiradus vietai iškeldins kaimyną, bet dėl to man lengviau nėra“, – skundėsi Jurgis.
Jis tikino, jog dvejus metus gyvena šiame kambaryje – grindys čia nėra slidžios. Dėl nelaimės labiausiai kaltino socialinę darbuotoją, į kambarį atlydėjusią naują kaimyną prieš pat jo gimtadienį. „Toks žmogus viename kambaryje – tai „dovana“ man, – neatlyžo gyventojas. – Po to, kas man atsitiko, ji net neatsiprašė manęs – norėjau pažiūrėti jai į akis.“

Direktoriaus pavaduotoja I. Mikalauskienė: „Globos namuose stengiamės kurti jaukią aplinką ir atmosferą. Nuo žmogaus charakterio priklauso, kaip jam čia seksis.“


Nepageidaujamų įvykių prevencija
V. Gaigalaičio globos namų direktoriaus pavaduotoja socialiniams reikalams I. Mikalauskienė kalbėjo, jog stengiamasi, kad kambario kaimynai gerai jaustųsi kartu, tačiau yra skirtingų, sudėtingo charakterio žmonių. Pasak jos, kiekvienas linkęs paaštrinti problemas, kaip ir Jurgis, kuris esą taikiu charakteriu nepasižymi. „Gyvendamas dviviečiame kambaryje jis valdė savo kaimyną, ir šis net nenorėjo ten būti – daug laiko leido fojė. Žmogus mums skundėsi, kad nebegali gyventi su Jurgiu, ir paprašė perkelti kitur. Jį apgyvendinome vienviečiame kambaryje. Geranoriškai sprendžiame problemas, nenorime, kad gyventojai kankintųsi, – dėstė I. Mikalauskienė. – Į Jurgio kambarį perkeltas kitas gyventojas, bet nepiktybinis, tik negalių varginamas. Tačiau ne socialinė darbuotoja tai sugalvojo. Tai sprendžia komanda: slaugytoja, socialinė darbuotoja, kurios tariasi su administracija, kas su kuo gyvens.“
V. Gaigalaičio globos namuose yra nepageidaujamų įvykių komisija, kuri nagrinėja kiekvieną atvejį. Čia gyvena senyvi žmonės – yra rizikos pargriūti, nes judesiai nebe tokie koordinuoti, įvairių sveikatos bėdų turi. „Kiekvieną atvejį nagrinėja komisija – nepageidaujamų įvykių mūsų įstaigoje pasitaiko, kiekvieno gyventojo apsaugoti negalime – nėra tiek darbuotojų, – kalbėjo I. Mikalauskienė. – Mums svarbi prevencija – aptariame, ką daryti, kad nepasikartotų. Aptarta ir Jurgio bėda.“
Pažintis su būsimais gyventojais
I. Mikalauskienės teigimu, nepageidaujamų įvykių komisija, išnagrinėjusi įvykį, protokole neužfiksavo, kad Jurgio kambaryje buvo prispjaudyta ir dėl to jis pargriuvo – gyventojas to nepasakė. „Pargriuvęs Jurgis paskambino bendrosios praktikos slaugytojai, ši rado jį sėdintį ant grindų, jį įkėlė į lovą. Sumušimų nepastebėjo, vyras nesiskundė, bet kitą rytą ėmė skųstis skausmu šlaunyje. Pastebėjus patinimą, iškviesta greitoji. Klaipėdos universiteto ligoninėje nustatė šlaunikaulio lūžį, – atskleidė direktoriaus pavaduotoja. – Jurgis paslydo, nes buvo netinkamai apsiavęs šlepetę. Mes mokome, kaip apsiauti, net paskaitas skaitome, mokome, ir kaip pargriuvus atsistoti.“
Globos namuose apsigyvena įvairiausi žmonės su skirtinga patirtimi, gyvenimo būdu, pomėgiais. Ligos, negalios irgi veikia charakterį – tobulų žmonių nėra, nelengva prisitaikyti dideliame kolektyve.
„Nusprendėme susipažinti su būsimais gyventojais jų gyvenamojoje aplinkoje – važiuojame į namus, kalbamės su pretenduojančiu apsigyventi, jo artimaisiais, nes kartais telefonu besišnekant artimieji dėl neaiškių motyvų pagražina, neva pretenduojantis gyventi globos namuose esąs stiprus, ir priešingai – perdeda, kad reikia didelės pagalbos, – kalbėjo I. Mikalauskienė. – Apsigyvenus paaiškėja, kad situacija neatitinka tikrovės – žmogų tenka perkelti į kitą kambarį, o tai stresas. Mes klausinėjame, kad globos namuose galėtume pretendentui parinkti tinkamesnę gyvenamąją vietą. Teiraujamės apie pomėgius, profesiją, buvusią darbo vietą, valgymo ir kitus įpročius. Ši naujovė pasitvirtino – geriau pasiseka rasti žmogui tinkantį kambario kaimyną.“
Virginija LAPIENĖ
Autorės nuotr.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Daugiau straipsnių