Kokia aušra išauš vardan Lietuvos
Rinkimai į Lietuvos Respublikos Seimą baigėsi, tačiau kol kas visiškai neaišku, kas ir kaip valdys šalį. Nors rinkimų nugalėtojai aiškūs, pasirodo, neaišku, ką daryti tuos rinkimus laimėjus.
Belaukiant rinkimų į Lietuvos Respublikos Seimą II turo rezultatų, sekmadienio vakarą norom nenorom galvon lindo vienas apibendrinimas „visuotinis pasimetimas“. Toks jausmas jau buvo apėmęs prieš I turą, kai pasipylė įvairiausi į valdžios olimpą norėjusių įkopti partijų pavadinimai.
II ture ne vienoje apygardoje rinkėjai buvo sutrikę, nenuspręsdami, už kurį kandidatą balsuoti, nes vėl „išėjo ne tie“. Politinių partijų vadai demonstravo dar didesnį sutrikimą, nes rinkimų diena ėmė ir atėjo, tarsi apie ją niekas iki tol nebuvo nė girdėjęs.
Konservatoriai sutriko, kad taip gerai dirbę ir tiek gerų darbų padarę šalies gyventojų buvo nokautuoti. Pralaimėjimo kartėlio apimti ieškos kaltų ir naujo vado.
Laisvės partija, žadėjusi įgyvendinti tiek daug laisvių, pasirodo, savo supermoderniu požiūriu taip nuvylė vis dar tradicinių vertybių neprarandančius šalies gyventojus, kad anie ją visai išmetė į politinį užribį.
Liberalams teko pritilti dėl partijos draugelių kyšininkų, kuriuos visai neseniai po keleto metų bylinėjimosi Lietuvos Aukščiausiasis Teismas patvirtino esant kaltus, o pats Liberalų sąjūdis pagrįstai pripažintas kaltu dėl kyšininkavimo, prekybos poveikiu ir piktnaudžiavimo.
Valstiečių ir žaliųjų partija su seseria Demokratų sąjunga „Vardan Lietuvos“ lyg dvigalvis erelis taip pat sutrikę – kaip abu vadai su savo ambicijomis sutilps į valdančiąją koaliciją? Tad ir kapojosi vienas su kitu, o rinkimų naktį lenktyniavo, kuris pirmas nuvažiuos pas socialdemokratus į būstinę. Kažin ko įtartinai S. Skvernelis į rinkimų nugalėtojos partijos štabą jos vadovei nuvežė baltų gėlių puokštę.
Rinkimus laimėjusios Socialdemokratų partijos pirmininkė apsimestinai džiaugėsi partijos pergale, tačiau ką su ja darys, paslapties neatskleidė. Su pavydu prisiminiau šią vasarą Didžiojoje Britanijoje vykusių Parlamento rinkimų eigą, kai po rinkimų kitą dieną nauja Vyriausybė jau dirbo, o užsienio reikalų ministras net išvyko savo pirmojo užsienio vizito į Europos Sąjungą stiprinti ryšių po „Brexito“.
Sutrikusi nuo pergalės svaigulio ar vis dar Briuselio kerų galimai būsima Ministrė Pirmininkė niekaip nenorėjo prisipažinti nei žurnalistams, nei didžiajai daliai aktyvių Lietuvos piliečių, balsavusių už jos vadovaujamą partiją, ar ji vis dėlto ketina prisiimti atsakomybę ar paleisti vėjais suteiktą pasitikėjimo kreditą.
Sutrikę buvo ir žurnalistai – ko klausti laimėtojų, jei šie neturi aiškaus plano, ką daryti ir kaip formuoti valdančiąją koaliciją ir Vyriausybę.
Sutrikusi atrodė ir Prezidentūra – kai tiek nemažai mandatų atiteko socialdemokratams, gali nutikti ir taip, kad ateityje paprastai virvelių nepatampysi.
„Laisvės ir teisingumo“ partijos lyderiui Artūrui Zuokui taip pat gali tekti įrodinėti, kad nėra jokių pasimetusių ar užsimetusių balsų ir jis yra tikras šių rinkimų laimėtojas, nors interviu Lietuvos radijui ir buvo sakęs, kad „Lietuvos laisvės sąjungos prisijungimas, „Tvarkos ir teisingumo“ ir Remigijaus Žemaitaičio išrinkimas, kaip pirmininko, ir buvo mūsų rinkėjo pametimo pradžia“.
Kažkur pasimetė ir Regionų partijos šansai ir svajos būti parlamentine partija, kai jos pirmininkui Jonui Pinskui nepavyko laimėti Seimo rinkimų antrojo turo, nors žmona Širvintų rajono merė Živilė Pinskuvienė net stengėsi atstatydinti Deltuvos pietinės vienmandatės rinkimų apygardos rinkimų komisijos pirmininkę ir narius. Vis vardan tos Lietuvos, jos ir žmonių gerovės.
Dar labiau visi sutriko ir dėl R. Žemaitaičio paskubomis rinkimams suburtos politinės (?) partijos pergalingo žygio į Seimą. Kuris, pasirodo, atves net tokių spalvingų politikos naujokų, kurie dar tik žada mokytis politikos abėcėlės, bet jau yra kaltinami nusikalstamomis veikomis ir turi tris pripažintus teistumus.
Iš tiesų treji rinkimai per metus – nelengvas išbandymas šalies gyventojų pilietiškumui ir valstybės biudžetui. Jei nepasimestume tarp partijų ir jų pažadų, jei atliktume savo pilietinę pareigą ir netingėtume nueiti balsuoti, bent jau sutaupytume nemažai lėšų. Ir nereikėtų tada burnoti, kad vėl valdžioje „ne tie“, nes juk patys ir išsirinkome.
Daiva SRĖBALIŪTĖ
