Priekuliškę pedagogę sena svajonė atvedė į muziejų
Istorija, muziejais besidominti Živilė ŽMIJAUSKIENĖ, gimusi, augusi ir baigusi vidurinę mokyklą Priekulėje, svajojo tapti archeologe, bet baigė edukologijos studijas. Kodėl po 30 metų pedagoginio darbo gimtajame miestelyje ryžosi pokyčiams, ji papasakojo jau dirbdama Ievos Simonaitytės memorialinio muziejaus vadove.
Pateikė paskutinę dieną
„Man visada įdomi buvo istorija. Šį pavasarį Vytauto Didžiojo universitete įgijau istorijos pedagogikos specializacijos modulį, kompetencijas dirbti pagal istorijos ugdymo programą formaliajame ir neformaliajame ugdyme. Galiu mokyti mokinius, bet studijavau labiau dėl savęs. Tuo metu buvo paskelbtas konkursas Ievos Simonaitytės memorialinio muziejaus vadovo pareigoms. Paskatinta dukros paskutinę dokumentų pateikimo dieną nutariau pabandyti“, – apie savo sprendimus pasakojo Ž. Žmijauskienė. Praėjęs pavasaris jai nebuvo lengvas, nes dar dirbo Ievos Simonaitytės gimnazijoje pradinių klasių mokytoja, studijavo Kaune ir… sužinojo, kad priimta dirbti muziejaus vadove. Vis dėlto atsigręžusi atgal sunkumus Živilė vertina su šypsena. „Tą dieną, kai atėjau į Ievos Simonaitytės memorialinį muziejų dėl darbo pokalbio ir atsisėdau ant laiptelių, pajutau, kaip čia gera“, – prisiminė priekuliškė, kurios sena svajonė dirbti muziejuje netrukus išsipildė, tad teko priimti sprendimą palikti gimnaziją.
Vaikystės prisiminimas
Bendraujant su muziejaus lankytojais praverčia ir istorijos žinios, ir patirtis, per 30 metų sukaupta dirbant pedagoge. Živilė pasakojo, kad jai smagu pateikti nežinomų ar rečiau girdėtų faktų apie Ievą Simonaitytę, bet pasitaiko, kad ir pati iš muziejaus lankytojų išgirsta ką nors vertinga: „Meistras iš Anykščių, pamatęs rašytojos knygų spintą, man paaiškino, kad viena jos dalis iš buko, o kita – iš raudonmedžio. Dabar tai ir kitiems jau galiu pasakyti.“
Su Ieva Simonaityte ji susijusi nuo vaikystės, nes netoli rašytojos namo gyveno Živilės močiutė.
„Man įstrigo toks vaizdas: rašytoja stovi pasirėmusi vasarnamio balkone. Medžiai dar nebuvo tokie dideli, tad vaizdo neužstojo“, – vaikystės prisiminimą atgaivino Živilė. Rašytoja mirė 1978 m., kai Živilei buvo 6-eri. O po metų ji pirmą kartą atėjo į I. Simonaitytės muziejų, kuris lankytojams oficialiai duris atvėrė 1984 metais. Pavasarį pradėjusi jame dirbti naujoji muziejaus vadovė rado senus žurnalus su lankytojų pavardėmis, tarp jų – ir savo pavardę, brolio, klasės draugų, pažįstamų.
Laukiami ir suaugusieji, ir vaikai
Šią vasarą minint Ievos Simonaitytės memorialinio muziejaus 40 metų sukaktį, Ž. Žmijauskienė į susitikimą pakvietė kelias priekuliškes – rašytoją Editą Barauskienę, buvusią pašto viršininkę Liudą Andriuškienę, slaugytoja dirbusią Elvyrą Jašmontaitę, buvusią I. Simonaitytės kaimynę Vandą Jonušaitę, kad pasidalintų prisiminimais apie rašytoją. Ateityje planuoja pakviesti dar daugiau rašytoją pažinojusių priekuliškių ir jų pasakojimus užfiksuoti.
Vasaros mėnesiais lankytojų, pasak muziejaus vadovės, nebuvo daug, tačiau gegužę lankėsi moksleivių grupės iš Vilniaus, Kauno, Trakų, Telšių, Plungės, Klaipėdos. Muziejuje vyksta moksleiviams skirta edukacija „Nepamiršk, kas esi“ apie etnografinius Lietuvos regionus, o neseniai prasidėjo Mažojoje Lietuvoje iki II pasaulinio karo naudoto gotiško šrifto edukacijos „Pažink gotišką raidę“. Ž. Žmijauskienė sieks, kad kuo daugiau priekuliškių pajustų poreikį užsukti į muziejų, o pagal 1984–1987 m. lankytojų sąsiuvinius ketina pateikti statistiką, kiek žmonių ateidavo tuomet.
Atsiras ir naujų eksponatų
Vasarą Ievos Simonaitytės memorialiniame muziejuje lankėsi Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Lituanistikos skyriaus darbuotoja Arida Riaubienė, tyrinėjanti rašytojos asmeninę biblioteką. Jos tikslas – sudaryti rašytojos asmeninių knygų katalogą.
„Kai pradėjau vartyti muziejuje esančias knygas, radau ir XIX a., ir tarpukario Lietuvos. Pavyzdžiui, „Visokios naujos giesmės arba evangeliški psalmai“, išleistą 1876 m., „Kunigaikštis iš namų Dovydo arba trys metai šventame mieste“, išspausdintą 1890 m. Norėtųsi kuo greičiau pradėti tas knygas eksponuoti, nes lankytojai jų nėra matę, tačiau pirma reikia restauruoti. Jos pateko į restauruojamų daiktų sąrašą kaip ir kai kurie asmeniniai rašytojos daiktai“, – sakė muziejaus vadovė Ž. Žmijauskienė.
Muziejaus lankytojų laukia daug įdomių istorijų, pažintis su Ievos Simonaitytės asmenybe ir kūryba. Darbo kambaryje saugoma rašytojos namų biblioteka, eksponuojamos nuotraukos, dokumentai, visų jos knygų pirmieji leidimai, asmeniniai daiktai.
1961 m. pastatyto vasarnamio kiemelyje ir dabar vasaromis žydi rašytojos ypatingai mėgtos rožės. Gali būti, kad kitą vasarą kiemelyje pavėsyje atsiras patogių kėdžių ar sėdmaišių, tad muziejaus lankytojai galės atsinešti knygą ir čia pat paskaityti.
Laima ŠVEISTRYTĖ
Autorės nuotr.
