Šeima ir pedagogai autistiškam jaunuoliui augina sparnus

Besišypsantis šešiolikmetis Haroldas Gunas, Dovilų pagrindinės mokyklos devintokas, iš pažiūros niekuo neišsiskiria iš bendraamžių, vis dėlto jis ypatingas. Praėjusiais metais Klaipėdos rajono jaunimo apdovanojimų „Auksinės lemputės“ renginyje vaikinas buvo paskelbtas nominacijos „Metų nugalėtojas“ laureatu. Ši nominacija skiriama jaunam žmogui ar jaunimo bendruomenei, aktyviai veikiančiai ir dalyvaujančiai visuomeniniame gyvenime Klaipėdos rajone, nepaisant fizinės, psichinės ar kitokios negalios. Kur glūdi jautraus, empatiško Haroldo galia, atskleidė jo tėveliai Dalia ir Ilja bei pedagogai Justas Katauskis ir Svaja Simenauskė.
Ieškoti galių
Ką pirmiausia pagalvojame, o gal pirmiau pajuntame nei pagalvojame, išgirdę frazę „kitoks vaikas“: nerimą, gailestį, savotišką baimę, nenorą pažinti ar, atvirkščiai, norą bendrauti ir priimti?
„Kai pas mus ateina vaikas su kai kuriais ypatumais, mes stengiamės su juo užmegzti ryšį, palaikyti draugiškus santykius. Dokumentinės išvados visiškai nieko nepasako apie mažą žmogų, kuris tik peržengęs mokyklos slenkstį patiria daugybę išbandymų. Jeigu kreipsime dėmesį į negalią ar kažko negalėjimą, praleisime progą pamatyti ir pasidžiaugti vaiko galiomis. O juk taip gera galėti!“ – mintimis dalijosi Dovilų pagrindinės mokyklos specialioji pedagogė S. Simenauskė, skatindama ieškoti ne vaiko negalių, o galių.
Dovilų pagrindinės mokyklos devintoko Haroldo galia – muzika, kuri padeda lengviau pažinti pasaulį bei jį suprasti. Muzika šešiolikmečiui yra priemonė bendrauti su aplinka, išlieti savo jausmus, nes kalbos išraiška yra ribota. Tačiau tai nėra kliūtis bendrauti su bendraamžiais mokykloje, savanoriauti „Mažojo princo akademijoje“ šalia Klaipėdos šventojo Pranciškaus Asyžiečio bažnyčios, ten pat dalyvauti kiekvieną sekmadienį kavinės „Sunday Coffee“ veik­loje. Čia vaikai kepa pyragus, verda sriubą, kavą ir vaišina po šv. Mišių apsilankiusius žmones. Būtent čia specialiųjų poreikių vaikai mokosi darbinių įgūdžių, kurių jiems reikia kasdienybėje dabar ir reikės ateityje. Haroldas, įsiliejęs į šią bendruomenę, patiria bendravimo džiaugsmą ir tą, kurį jam teikia muzikavimas, nes pranciškonai vienuoliai jaunuoliui suteikia galimybę prieš šv. Mišias ar jų metu pagroti pianinu. Muzika Haroldą lydi kiekvieną dieną.
Gali groti kasdien
Kol Haroldas buvo mažas, tėvai ir seneliai svarstė, gal jis negirdi, dėl to negali nieko pasakyti. Gydytojams patikrinus paaiškėjo, kad berniuko klausa ideali. „Mes žinojome, kad tokie vaikai turi ypatingų sugebėjimų. Skaitėme literatūrą, gydytojai kalbėjo, kad reikia surasti sritį, per kurią ir mūsų sūnus galėtų lavintis, būti suprantamas“, – kelio vaikystėje Haroldui paieškas prisiminė jo mama Dalia. Piešimas, aktyvus sportas, breiko užsiėmimai Gargždų vaikų ir jaunimo laisvalaikio centre buvo vieni iš pirmųjų bandymų.
Kad reikia sūnų mokyti groti, nusprendė Ilja. „Mūsų draugų rate buvo Gargždų muzikos mokyklos mokytojas Justas Katauskis. Iš pradžių jis pasakė ne, nes nežinojo, ar pavyks su Haroldu. Vis dėlto pabandė, ir per porą mėnesių jiedu rado bendrą kalbą“, – džiaugėsi Dalia, kartu su vyru supratusi, kad sūnus natas skaito geriau negu raides. Tiek tėvai, tiek muzikos mokytojas pajuto, kad Haroldas nebijo scenos ir mėgsta publikos dėmesį. Jo kalba tapo muzika. Haroldas kelis kartus per savaitę groja Gargždų muzikos mokykloje, kada tik nori – Dovilų pagrindinėje mokykloje. Mokytojas Justas dėl savo ugdytinio surado pianiną, kuriuo dabar jis kasdien gali groti prieš pamokas ar po jų, o kartais ir pamokų metu Doviluose. „Sūnui muzika – daugiau nei pomėgis“, – sakė Ilja. „Kažkada mūsų, tėvų, nebebus, o Haroldui reikės gyventi. Todėl svarstome, gal jis galėtų mokytis groti ir vargonais. Klaipėdoje nebėra kam groti kariljonais…“ – ateities vizija pasidalijo Dalia, svarstanti apie sūnaus muzikinio išsilavinimo siekį Klaipėdoje Stasio Šimkaus konservatorijoje.

Ypatingas jautrumas
„Kokia graži ir tauri Haroldo siela“, – Gargždų muzikos mokykloje klausydamas jo atliekamo kūrinio ištarė mokytojas J. Katauskis. Paniręs į muzikos garsų pasaulį jaunuolis užsimerkė, o pirštai lengvai bėgiojo fortepijono klavišais. „Mudu bendraujame per muziką ir vienas kitą suprantame. Haroldas muzika gali išsireikšti ir būti suprastas, o tai yra viskas, ko muzikantas gali norėti. Muzika yra raštas, kurį skaitai, bet nieko nereikia ištarti. Mokydamas Haroldą, sugroju frazę taip, kaip siūlyčiau jam sugroti, ir jam viskas tampa aišku“, – neslėpdamas, kad kiekvienam ugdytiniui reikia pastangų, darbo, užsispyrimo, disciplinos, norint pasiekti rezultatų, sakė penktus metus šešiolikmetį groti fortepijonu mokantis Gargždų muzikos mokyklos mokytojas J. Katauskis. Savo mokiniams nekeliantis tikslo tapti muzikantais mokytojas pripažino, kad mokydamas Haroldą su niekuo nerungtyniauja, bet matydamas, kad vaikino gabumai tikrai didesni už vidutinius, kad jam scenoje drąsu, pasitaikius galimybei, dalyvauja koncertuose Gargžduose, Klaipėdoje, o ateityje galbūt dalyvaus ir konkurse vaikams su negalia. Haroldo muzikinis repertuaras, kaip sakė J. Katauskis, įvairus, bet nuolat mokosi naujų ir vis sudėtingesnių kūrinių, kad tobulėtų ir augtų. „Kuo daugiau groji, tuo geriau pavyksta, o tada dar smagiau. Reikia daryti viską, ieškoti būdų, kaip tokiems žmonėms kaip Haroldas gyventi kartu su visais visavertį gyvenimą. Nesustokime rūpintis ir mylėti tokius vaikus“, – dirbantis ne su vienu autistišku vaiku sakė muzikos pedagogas.
Pagarba ugdytojams
Be didžiulių tėvų, senelių, kitų artimųjų ir pedagogų pastangų Haroldo gyvenimas nebūtų toks šviesus ir sklidinas muzikos. „Rezultatas, kuris dažniausiai laikomas sėkme (ja iš viso netikiu), pasiekiamas darbu“, – įsitikinęs Haroldo tėtis Ilja.
„Kai Haroldas buvo mažas, lankė darželį, bet kažkur reikėjo leisti likusį laiką. Suradome pedagogę, kuri ateidavo užsiimti su mūsų sūnumi į namus. Vėliau ji mūsų padedama įkūrė bendruomenę, kad tėvai galėtų atvesti vaikus, kurie turi įvairių sindromų. Namie iš pradžių vasarą net rengdavome stovyklas, kad vaikai galėtų pabūti kartu“, – savo patirtimi dalijosi mama Dalia.
Kai vyresnysis sūnus Aronas dvi klases baigė vienoje Klaipėdos mokykloje, šeima pradėjo ieškoti mažesnės mokyklos arčiau namų, nes gyvena Kiškėnuose. Dalia, pirmą kartą atvažiavusi su vyresniuoju sūnumi į Dovilų pagrindinę mokyklą apsižvalgyti, buvo maloniai nustebinta, jog pasibaigus pamokai koridoriuje sutiktas vyriškis, iš klasės išėjus vaikams, su kiekvienu pasisveikino kreipdamasis vardu. Vėliau sužinojo, kad tai buvo mokyklos direktorius. Nuomonę apie naująją mokyklą, vos ją pamatęs, pasakė ir Aronas: „Čia yra stadio­nas, čia gera mokykla.“ Po metų į Dovilų pagrindinę mokyklą šeima užrašė ir jaunėlį Haroldą. „Nerimavau, kaip jis nueis į klasę vienas, juk mažiukas. Nepamiršiu pirmos dienos: atvažiavome į aikštelę prie mokyklos, Haroldas išlipo, uždarė automobilio duris ir nuėjo. Supratau, kad mes per daug nerimavome“, – prisiminimais dalijosi dabar jau dešimtoko sūnaus mama Dalia.
Nė karto Haroldo tėvai nepasigailėjo, kad abiem sūnums išrinko Dovilų pagrindinę mokyklą. Dalia džiaugiasi, kad pedagogai palaiko ryšį su tėvais, informuoja apie bet kokį įtarimą sukėlusį ugdytinių elgesį. Bendraamžiai Haroldą priėmė draugiškai ir jis mokykloje jaučiasi gerai, jam neblogai sekasi matematika, pagal galimybes mokosi kitų dalykų, o svarbiausia jo gyvenime kasdien yra muzika.

„Haroldas visada geros nuotaikos. Nėra dėl ko jo nuotaikai sugesti, nes jam šilta, saugu, sotus. Jis arba groja, arba sportuoja, arba būna namuose ir bendrauja su broliu. Jis laimingiausias žmogus šeimoje“, – sakė I. Gunas.

„Jei vaikas turi negalių, ieškome jo galių, kurios pasitarnautų jam gyvenime, kad galėtų būti savarankiškas ir naudingas visuomenei, nes mes visi kuriame pridėtinę vertę. Ji priklauso nuo kiekvieno žmogaus galios. Orientacija į akademinius dalykus turėtų keistis, jeigu taikomės prie visokių vaikų. Jau dabar yra tokių vaikų, kurie baigs mokyklą nemokėdami skaityti, bet gal galės dirbti bare, groti, piešti“, – sakė Dovilų pagrindinės mokyklos specialioji pedagogė S. Simenauskė, pastebėjusi, kad geriausiai įtraukųjį ugdymą supranta vaikai.

Laima ŠVEISTRYTĖ