Tikslai panašūs, tradicijos skirtingos, arba Menas turi kilstelti žmogų virš kasdienybės
Artėjant kalendorinių metų pabaigai įprasta atsigręžti atgal ir peržvelgti, kuo jie buvo išskirtiniai, kas pavyko ir kas ne. Kultūros darbuotojams besibaigiantys metai išties buvo ypatingi dėl ruošimosi ir dalyvavimo 100-mečio Dainų šventėje. Tačiau vyko ir įprastinis kasdienis darbas, skirtas savo bendruomenei. Kiekviena jų savita, turinti tik jai būdingas tradicijas. Apie tai paprašėme pasidalinti mintimis rajone veikiančių šešių kultūros centrų vadovų atsakant į du pateiktus klausimus:
Koks buvo svarbiausias šių metų Jūsų vadovaujamo kultūros centro renginys? Kodėl?
Kaip sekasi derinti saviveiklinio ir profesionaliojo-kviestinio meno sąveiką?
Kretingalės kultūros centro direktorė Violeta Lisovaitė:
– Giliausi, kūrybiškiausi ir labiausiai ugdantys visuomenę – tai mūsų meninę kryptį atliepiantys projektai: žodžio festivalis „Saliamonas“ ir rudenį startavęs poetinių terapijų festivalis „SPA sielai“. Tačiau pats masiškiausias, daugiausia iššūkių keliantis ir didžiausią biudžetą turintis, patriotiškumu alsuojantis bei įtrauktas į Klaipėdos rajono prioritetinių renginių sąrašą renginys – „Viena šeima – viena tauta“, vykęs liepos 6 d. Tai masinis lauko renginys, sutraukęs Klaipėdos apskrities publiką, todėl džiaugiamės, jog mūsų kūrybiškai komandai pavyko praturtinti ir jį. Pasiekėme masiškiausiai skaitomo eilėraščio rekordą. Toks rekordas Lietuvoje oficialiai užfiksuotas vienintelis.
Praktika rodo, jog žmones labiausiai domina tie renginiai, kurių turinyje yra kažkiek mėgėjų meno, bet labai svarbu, kad būtų ir traukos objektas – profesionalus atlikėjas. Renginys, kurio programą kuria tik mėgėjiški kolektyvai, žiūrovų pritraukia žymiai mažiau. Siekdami žiūrovų susidomėjimo balanso, norėtume, jog mūsų Kultūros centre mėgėjų meno kolektyvai kuo labiau keltų savo meninį lygį, o profesionaliajam menui pakviesti būtų skiriama žymiai daugiau lėšų. Pavaldume turime tris miestelius, tris renovuotus kultūros pastatus. Susiduriame su dideliais sunkumais, nes kokybišką kultūros produktą reikia pasiūlyti visų trijų miestelių gyventojams.
Gargždų kultūros centro direktorė Vaida Skuodienė:
– Kultūros centrams kiekvienas renginys yra svarbus, tik kiekvienas jų reikalauja skirtingo pasiruošimo ir finansinių išteklių. Mums kiekvienais metais pats svarbiausias ir sunkiausias pasiruošimo prasme išlieka miesto gimtadienis. Šiais metais jis buvo kitoks, paremtas ant mūsų pamatinių vertybių ir tradicijų – Šimtmečio dainų šventės. Gargždų kultūros centras jau dveji metai renovuojamas, todėl kalbėti apie profesionalaus meno atlikėjų integraciją kiek sudėtinga. Mėgėjų meno kolektyvų pasirodymai renginiuose nenutrūko niekad, kolektyvai dalyvauja ne tik mūsų renginiuose, bet ir nuolat išvyksta į kitus šalies renginius. Profesionalaus meno atlikėjų pasirodymai dažnai yra papildomi mūsų kolektyvų pasirodymais, bet tai vėl priklauso nuo renginio tematikos ir sumanymo.
Manau, kad visgi unikalus reiškinys buvo liepos mėnesį Gargžduose pirmą kartą vykęs išskirtinio formato meno festivalis – performansas „Sapnas“. Šiuo performansu, kurį režisavo mūsų KC režisierius Vaidas Kvedaras, siekiame plėsti profesionaliojo meno sklaidą regione. Gargždų kultūros centras kvietėme į kūrybines veiklas žmones, kuriems patinka ne masinė kultūra, o tikslas buvo pažadinti kūrybiškumą. Renginyje meno ir muzikos sričių profesionalai sutelkė meninę patirtį ir kūrėjų kūrybinį potencialą. Pasiruošimas šiam performansui vyko daugiau nei 10 mėnesių.
Veiviržėnų kultūros centro direktorė Neringa Žemgulienė:
– Kūrybinės dirbtuvės „Durys“ ir „Žaliasis piknikas“ – du glaudžiai susiję renginiai, turintys išliekamąją vertę. „Durys“ – tai kūrybinės dirbtuvės, skirtos puoselėti įvairias meno formas ir amatus. 10-ies dienų plenere vietos gyventojai ir svečiai turi galimybę lavinti savo kūrybinius įgūdžius, o profesionalūs menininkai dalijasi patirtimi, moko keramikos, tapybos, skatindami kūrybiškumą ir saviraišką. Jau penkerius metus vykstančiose dirbtuvėse buvo sukurtos trys meninės instaliacijos, įskaitant apie 120 durų, išsibarsčiusių po visą miestelį. „Žaliasis piknikas“, vykstantis nuostabioje slėnio aplinkoje, uždaro kūrybines dirbtuves ir pristato sukurtas menines kompozicijas bei darbus visuomenei, pasirodo profesionalaus meno atlikėjai. Be to, Veiviržėnų kultūros centro skyriuose Endriejave ir Judrėnuose vyksta tokie renginiai: Endriejavo vasaros šventė „Saulės ratu“, Judrėnų humoro festivalis „Judrėnjuokis“ ir „Aviacijos šventė“ Stepono Dariaus gimtinėje-muziejuje.
Saviveiklinis menas dažnai pritraukia vietos bendruomenę, o profesionalus menas – platesnę auditoriją. Būtina rasti pusiausvyrą tarp vietos talentų ir aukštos kokybės profesionalių menininkų, kad pateikiama programa visuomenei būtų įvairi ir įdomi. Bendradarbiavimas tarp mėgėjų ir profesionalų, pavyzdžiui, Veiviržėnų kultūros centro vykdomos kūrybinės dirbtuvės, yra puiki galimybė tobulėti abiem pusėms. Taip pat svarbus išteklių valdymas, nes profesionaliam menui reikia didesnių finansinių ir techninių resursų, o saviveiklininkų meno projektai dažnai remiasi savanorišku darbu.
Vėžaičių kultūros centro direktorė Diana Ciparienė:
– Šiemet vykusi 110-oji Oninių šventė turi gilias istorines šaknis ir yra neatsiejama nuo Vėžaičių bendruomenės identiteto, – tai jos stiprybės ir susitelkimo simbolis. Renginys sutraukia daugybę svečių iš kitų miestų ir regionų. Ypatingą šventės atmosferą šiemet sukūrė jaunimo kolektyvo iš Ukrainos Lvivo miesto koncertas. Tai priminė apie tarptautinį solidarumą ir meno galią vienyti skirtingų tautų žmones.
Sėkmingai derinti saviveiklinį ir profesionalųjį meną pasitarnavo naujai pradėtas renginių ciklas „Meno menė“. Šiuo renginiu, gilindamiesi į grafų Volmerių dvaro istoriją, norime kūrybiškai pristatyti dvaruose gyvavusią Salonų meno tradiciją. Kvietėme profesionalius meno atlikėjus ir aukšto meninio lygio kūrybinius kolektyvus. Svarbus ir svarus saviveiklininkų ir mūsų darbuotojų indėlis. Jie ne tik padeda organizuoti ir teatralizuotai pristatyti renginius, bet ir pačių renginių metu atlieka koncertinę programą. Taip mes vykdome savo kultūros centro misiją – puoselėti ir skatinti kultūrinį gyvenimą išlaikant paveldo ir šiuolaikinio meno pusiausvyrą.
Priekulės meno ir kultūros centro direktorė Rūta Steponavičienė:
– Mūsų organizuojamas renginys „Vilhelmo teatrų festivalis“ – unikalus būdas paskatinti bendruomenės narius ir svečius susipažinti su krašto vietovėmis per meninę perpspektyvą. Mums, festivalio organizatoriams, – tai galimybė savitai atskleisti vietos identitetą. Žiūrovai skatinami ieškoti naujų žmogaus ir gamtos dialogo būdų per meninę išraišką: garsą, žodį, vaizdą ar judesį, patirti harmoniją, galiausiai – galbūt surasti save. Atgaivintos festivalio vietos: Kairių bažnyčia, Karaliaus Vilhelmo pasukamo tilto liekanos, išnykęs Stariškės kaimas, miško kelias, jungęs Stariškes su Šėparijos–Lūžijos kaimais, išnykusios Šėparijos–Lūžijos kaimo kapinės, Šėparijos– Lūžijos kaimas. Bendradarbiaudami su istorikais siekiame atgaivinti ženklus, liudijančius savitą lietuvininkų gyvenimą šiose apylinkėse. Festivalio pagrindinis tikslas – atgaivinti pasirinktą istoriškai svarbią vietą ją meniškai įveiklinant bei palikti po savęs tam tikrą tos vietos pokytį. Tai atliko suburtos teatrų trupės: ENT (Švedija), pantomimos teatras A (Klaipėda), Ernsto Vicherto teatras (Priekulė), teatras „Menas“ (Panevėžys), nenormalaus teatro trupė „Teatronas“ (Vilnius), Vilhelmo briedžiai (Priekulės bendruomenė).
Mūsų kultūros centro pristatyti du festivaliai buvo puikiai įvertinti Lietuvos kultūros tarybos: jau minėtas „Vilhelmo teatrų festivalis“ bei per Tarptautinę meno dieną pristatytas įvietinimo festivalis „Ženklai“. Bendradarbiaujame su dviem tarptautiniais profesionaliojo meno festivaliais: gatvės teatrų festivaliu „Šermukšnis“ bei menų festivaliu „Plartforma“, dėl kurių sulaukėme menininkų iš Lenkijos, Italijos, Prancūzijos, Suomijos, Pietų Afrikos ir kt. Turėdami aukšto meninio lygio mėgėjų kolektyvus, galime didžiuotis jų veikla ir pasirodymais. „Aukso paukštės“ apdovanojimai šiemet buvo įteikti geriausiu suaugusiųjų teatru ir vadovu paskelbtam Ernsto Vicherto teatrui ir jo vadovui Donatui Savickui. Tapome jau antros knygos leidėjais. Leidinys „Marių Milžinai“ bei netrukus pasirodysianti knyga vaikams „Apie šiporių, katras ėjo į dangų“ skatina domėjimąsi šišioniškių tarme, kuria kalba jau tik nedidelis būrelis lietuvininkų. Tradiciškai sėkmingai organizuojamas renginys „Kovas – teatro mėnuo“ Priekulėje, kviečiami profesionalų ir mėgėjų teatrai, sulaukėme ir Oskaro Koršunovo pastatymo.
Dovilų etninės kultūros centro direktorius Jonas Tilvikas:
– Patys svarbiausi renginiai yra tie, kurie primena, kas kiekviename iš mūsų giliai užkoduota pasąmonėje – tradicijos, parsineštos per kartas. Vizitine kortele jau yra tapusios mūsų organizuojamos Užgavėnės. Neretai aimanuojama, kad žmonės gyvenime nenuoširdūs, bendrauja užsidėję kaukes, o štai Užgavėnių metu, užsidėję tikras kaukes, jie atsipalaiduoja, nuoširdžiai žaidžia ir daug juokiasi. Mums labai svarbios Valstybės (Lietuvos karaliaus Mindaugo) ir Tautiškos giesmės dienos, per kurias galime parodyti gilias istorines etninės kultūros šaknis. Kaip tikrai unikalų mūsų renginį noriu išskirti Amžinybės sekmadienį. Nors vienaip ar kitaip šią dieną minėdavome ir anksčiau, atrodo, kad šiemet įvyko stebuklas ir laikas vėl įgavo ribas. Kai po Vėlinių prekybos centruose jau švenčiamos Kalėdos, mes susirinkome dar kartą išreikšti pagarbą mūsų protėviams. Ne bet kaip, bet trimis skirtingomis lietuviškos tradicijos raiškomis. Meniniai sprendimai buvo pagrįsti centro tyrėjų (etnografų) veiklos rezultatais. Svarbus šis renginys ir tuo, kad viešai pristatėme naują mūsų centro pavadinimą – Klaipėdos rajono etninės kultūros centras, pradėjome kalbėti apie centro viziją ir misiją. Gruodžio 13 dieną tradiciškai švęsime Šviesos dieną. Šiais metais ruošiame medumi kvepiantį renginį, jau dabar žinau, kad jis bus tikrai ypatingas.
Patirtis kalba, kad, esant per daug kviestinio meno, jame būna gerokai didesnės saviveiklos nei kuriamo vietinių bendruomenių. Pasaulis traukiasi, atstumai tampa nereikšmingi, todėl labai daug profesionalių menininkų mato prasmę ir grįžta į savus kraštus, regionuose kurdami ir aplink burdami profesionalaus meno atlikėjų komandas. Su centro komanda visuomet kalbame, kad mums svarbu autentiškumas, kokybė, tačiau svarbiausia, kad menas truputį kilstelėtų bendruomenės narius virš kasdienybės, atneštų tradicinio, jiems artimo meno, tačiau gilesniais, išieškotais „kampais“. Stengiamės, kad atnešamas tradicijas ištyrinėtų mūsų tyrėjai, rastume mūsų kraštui taip būdingų unikalių kultūrinių susidūrimų, susijungimų. Nuo seno šiame krašte vietos užtekdavo net ir radikaliai skirtingoms tradicijoms. Tokį požiūrį norime išlaikyti ir centro veikloje.
Kalbėjosi
Egidijus ŽIEDAS
„Bangos“ archyvo nuotr.
