Tradicijos atgyja: Veiviržėnų Jurgio Šaulio gimnazijoje surengta įspūdinga Amatų diena „Iš kartos į kartą“

Kovo 4-ąją, tradicinę Kaziuko mugės dieną, Veiviržėnų Jurgio Šaulio gimnazijoje vyko išskirtinė Amatų diena „Iš kartos į kartą“, skirta tradicinių amatų ir kultūros paveldo puoselėjimui. Šis renginys tapo ne tik mokomąja patirtimi, bet ir tikra bendruomenės švente, kurioje susipynė amatai, tautinis paveldas, liaudies muzika ir bendrystė.

Renginį atidarė Kaziukas ir Kaziukė, kurie kartu su kitais persirengėliais keliavo iš edukacijos į edukaciją, bendravo su dalyviais, ėmė interviu iš edukatorių ir mokinių, o dienos pabaigoje apdovanojo aktyviausias ir labiausiai į edukacijas įsitraukusias klases. Šis teatralizuotas personažų dalyvavimas ne tik suteikė renginiui šventiškumo, bet ir atkūrė senovinių mugių dvasią.

Istorinė tradicija ir jos atgaivinimas

Amatų šventės Lietuvoje turi gilias tradicijas, glaudžiai susijusias su senųjų amatų gildijų veikla bei didžiosiomis mugėmis. Viena iš svarbiausių istorinių amatų švenčių buvo Kaziuko mugė, kuri nuo XVII a. pradžios vykdavo kovo pradžioje. Ši šventė būdavo ne tik prekybos, bet ir kultūros įvykis, kurio metu amatininkai pristatydavo savo dirbinius, vykdavo eisenos, tautiniai pasirodymai, būdavo demonstruojami amatininkų įgūdžiai.

Veiviržėnų gimnazijoje vykusi Amatų diena atkūrė šių švenčių dvasią, suteikdama mokiniams galimybę iš arti prisiliesti prie autentiškų amatų, tradicinės muzikos ir liaudies meno.

Visoje mokykloje skambėjo lietuvių liaudies muzika, kuri kūrė autentišką senovinio kermošiaus atmosferą. Skambant sutartinėms, polkoms ir kanklių melodijoms, dalyviai galėjo ne tik stebėti amatininkus ir tautodailininkus, bet ir patys pasijusti lyg įžengę į senovinį Lietuvos kaimą, kur tradicijos ir bendrystė buvo neatsiejama kasdienybės dalis.

Amatų gildijų atgaivinimas

Renginys prasidėjo įspūdinga eisena, į kurią visus kvietė trimitininkai. Mokiniai kūrė amatų gildijų vėliavas, ruošė pristatymus, rengėsi istoriniams amatininkams būdingomis aprangomis ir demonstravo tokius amatus kaip kalvystė, kryždirbystė, akmenskaldystė, kailiadirbystė, dailidystė ir pan. Ši gyva rekonstrukcija leido pajusti, kaip kažkada atrodė senųjų meistrų gyvenimas ir jų svarba bendruomenėje.

Svarbiausia dienos dalis – edukacijos. Kiekvienai edukacijai buvo sukurti įdomūs, žaismingi pavadinimai, pavyzdžui, „Žaidimų kermošius“, „Šėlkim, dūkim, linksmi būkim“, „Grok, muzikėli!“, kurie padėjo sukurti smagią ir įtraukiančią atmosferą.

Dar vienas įdomus akcentas – edukacijų vietos buvo pažymėtos ant medinių lentelių išraižytais miestelių pavadinimais Šiaudgiris, Kastiniškės, Gardupis ir kt., primenančiais senuosius Lietuvos kaimus ir amatų centrus. Tokiu būdu buvo kuriama autentiška senovinio kermošiaus atmosfera, leidusi mokiniams dar labiau įsijausti į tradicijų pažinimą.

Edukacijos su tautodailininkais ir etnologais

Amatų dieną vedė įvairūs meistrai, tautodailininkai ir etnokultūros specialistai, kiekvienas jų įnešdamas savo autentišką patirtį ir gilias žinias apie lietuvišką paveldą.

Vytautas Bliūdžius, medžio skulptorius ir Švėkšnos „Saulės“ gimnazijos mokytojas, mokinius supažindino su vienu seniausių ir kasdienybėje naudotų medžio dirbinių – šaukštu. Jis pristatė ne tik tradicinius drožybos įrankius, bet ir atskleidė, kaip nuo seno buvo gaminami mediniai šaukštai – kokią medieną rinkdavosi meistrai, kaip ją apdorodavo, kokius raštus įrėždavo ant rankenų. Mokiniai turėjo galimybę patys išbandyti medžio drožybą, pajusti, kaip kietas medžio paviršius po meistro rankomis virsta lygiu ir patogiu įrankiu. Ši edukacija leido mokiniams gyvai prisiliesti prie medžio drožybos meno, suprasti, kiek kantrybės ir kruopštumo reikalauja net toks, iš pirmo žvilgsnio, paprastas daiktas kaip šaukštas, ir kartu pajusti senųjų lietuvių amatininkų rankų darbo grožį.

Vaidotas Didžiūnas, dailės ir technologijų mokytojas iš Švėkšnos „Diemedžio“ ugdymo centro, vedė edukaciją, kurioje mergaitės gamino medinius papuošalus. Šio užsiėmimo metu mokinės turėjo galimybę išbandyti senąją medžio apdirbimo techniką, kuria iš natūralios medienos kūrė originalius papuošalus – pakabučius. Mokytojas ne tik dalijosi techninėmis žiniomis, bet ir pabrėžė medinių papuošalų tvarumą bei jų unikalumą – kiekvienas dirbinys yra rankų darbo, todėl jis išsiskiria nepakartojama tekstūra ir natūralumu. Jo vedama edukacija įkvėpė mokines atrasti grožį natūraliose medžiagose bei įsitikinti, kad net ir iš paprasto medžio gabalėlio galima sukurti meniniu požiūriu vertingą ir stilingą aksesuarą.

Irena Šarkuvienė, išskirtinio talento tautodailininkė, mokė mokinius tautinių juostų pynimo meno – kruopštaus ir simboliškai reikšmingo amato, kuris nuo seno buvo svarbi lietuvių tautinės tapatybės dalis. Mokiniai susipažino su įvairiais tradiciniais raštais, jų reikšmėmis ir pynimo technikomis, o savo rankomis bandė supinti spalvingas juostas, kokios kadaise puošdavo tautinius drabužius ir buvo perduodamos kaip šeimos palikimas.

Jūratė Kadile, talentinga odinių aksesuarų kūrėja ir tautodailininkė, pristatė vieną seniausių amatų – odininkystę. Ji supažindino mokinius su odos apdirbimo technikomis, parodė, kaip iš natūralios odos galima sukurti diržus, apyrankes, pakabučius ir kitus aksesuarus, kurie nuo seno buvo ne tik stiliaus detalė, bet ir ilgaamžis kasdienybės palydovas. Tautodailininkė pasakojo apie senovinius odos apdirbimo būdus, naudojamus raštus, spalvinimą bei ornamentiką, kurią meistrai taikydavo norėdami suteikti dirbiniui išskirtinumo.

Alvydas Vozgirdas, etnologas, folkloro ansamblių „Kuršių ainiai“ ir „Kuršiukai“ meno vadovas, Kultūros ministerijos premijos laureatas, vedė senovinių lietuviškų muzikos instrumentų pristatymą, mokė gaminti birbynes, grojo dūdmaišiu, leisdamas dalyviams patirti autentišką liaudies muzikos skambesį. Ši edukacija tapo ypatinga proga prisiliesti prie gyvosios tradicijos, pajusti liaudies muzikos ritmą ir išmokti įvertinti mūsų protėvių kūrybiškumą, gaminant ir naudojant muzikos instrumentus kasdienybėje bei šventėse.

Klaipėdos rajono amatų centro meistrės taip pat vedė edukacijas. Valdonija Karaliūnienė, pedagogė, tautodailininkė ir lėlininkė, vedė kūrybines dirbtuves, kur mokiniai mokėsi gaminti paukštelius iš siūlų, o Aurelė Pociuvienė mokė rišti tradicinius šiaudinius sodus, kurie senovėje buvo laikomi darnos ir klestėjimo simboliais.

Klaipėdos rajono etninės kultūros centro edukatorės vedė programą „Apie bites ir žmones, medų ir bičiulystę“. Mokiniai ne tik klausėsi įdomių pasakojimų, bet ir pamatė senovinius avilius, tradicinius bitininkystės įrankius, sužinojo apie senovinius medaus kopinėjimo būdus, ragavo natūralų medų. Edukacijos metu buvo pabrėžta, kaip svarbu saugoti bites ir suprasti jų reikšmę ekosistemai, nes nuo jų priklauso ne tik medaus gamyba, bet ir daugelio augalų apdulkinimas bei gamtos pusiausvyra.

Gimnazijos fizinio ugdymo mokytojai Edmundas Norvilas ir Inga Parnarauskaitė pristatė senovinius lietuvių žaidimus, skatindami mokinius aktyviai dalyvauti ir pajusti tradicinių pramogų džiaugsmą. Gimnazijos pavaduotojas ūkio reikalams Vytautas Pozingis, restauratorius, pristatė meno kūrinių ir senovinių objektų restauravimo subtilybes, pabrėždamas kultūros paveldo išsaugojimo svarbą.

Gyva lietuviškos virtuvės patirtis

Renginys neapsiribojo vien amatininkyste – lauke ant tikros ugnies buvo kepami blynai, kurių kvapas pasklido po visą Veiviržėnų miestelį. Juos kepė technologijų mokytojas Dainius Stulpinas su mokiniu Domu Venckumi.

Irena Marauskienė, kulinarinio paveldo puoselėtoja iš Judrėnų bendruomenės, kuriai talkino gimnazijos lietuvių kalbos mokytoja Irena Juciuvienė, mokė kastinio sukimo meno, suteikdamos galimybę dalyviams prisiliesti prie autentiškos žemaitiškos kulinarijos. Po praktinio užsiėmimo visi dalyviai mėgavosi šviežiai išsuktu kastiniu su karštomis virtomis bulvėmis, kaip buvo įprasta per didžiąsias kaimo šventes ar šeimos susibūrimus. Buvo mokoma ne tik kastinio gaminimo paslapčių, bet ir buvo priminta, kaip svarbu išsaugoti autentiškus lietuviškus skonius, kurie yra mūsų tautinio paveldo dalis.

Tuo tarpu gimnazijos visuomenės sveikatos specialistė Aiva Petrauskienė su mokyklos sveikatos ambasadoriais visus vaišino dešimtimis kilogramų kastinio, bulvių, blynų su uogiene ir įvairiomis natūraliomis arbatomis. Ši šventinė dalis priminė senuosius lietuviškus sambūrius, kai bendruomenė susiburdavo prie bendro stalo, dalindavosi maistu ir šventine nuotaika.

Kulinarinės edukacijos puikiai įsiliejo į visą Amatų dienos šventę – kaip ir senovėje, kai didžiųjų švenčių ir mugių metu žmonės ne tik pardavinėdavo ir pirkdavo amatininkų dirbinius, bet ir vaišindavosi tradiciniais valgiais, džiaugdamiesi bendryste ir šventine nuotaika.

Šventės uždarymas – bendras tautinis šokis

Diena baigėsi ypatingu momentu – visa mokyklos bendruomenė susirinko lauke bendram tautiniam šokiui, kurį išmoko liaudies šokių edukacijoje su mokytoja Sandra Leonauskiene. Vėjyje skambėjo lietuvių liaudies muzika, žmonės šypsojosi ir šoko kartu, atkurdami senovinių vakaruškų dvasią. Ši akimirka tapo gyvu įrodymu, kad tikrosios tradicijos, perduodamos „iš kartos į kartą“, nėra stabdomos nei vėjo, nei šalčio, kai jose dalyvaujama su širdimi ir bendru džiaugsmu.

Amatų dienos svarba

Šis renginys parodė, kad tradicijos gali būti ne tik istorijos dalis, bet ir gyva, įtraukianti patirtis. Amatų diena suvienijo skirtingas kartas, skatino jaunimą domėtis lietuvių tautos praeitimi ir suprasti, kad senieji amatai, papročiai ir kulinarinis paveldas yra mūsų kultūrinio tapatumo dalis.

Modesta BARAKAUSKAITĖ

Veiviržėnų Jurgio Šaulio gimnazijos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja