Ar galima (su)šokti gyvenimą?

Gyvenimą galima kažkam paskirti, prasmingai nugyventi, galima jį prarasti, paleisti vėjais, dėkoti už jį arba keikti nevykusiai susiklosčiusį, mėginti keisti ar nuolankiai susitaikyti. Gyvenimas vadinamas ir likimu, ir lemtimi, ir dovana, kurią priimdamas neturi teisės elgtis bet kaip, o juo labiau mėginti jį savavališkai nutraukti. Atsisveikindamas su Tėvyne, kažkada Oginskis sukūrė grakštųjį polonezą, taip išliedamas savo skausmą ir liūdesį. Pasirodo, jog šiomis dienomis šokis gali dar daugiau – atskleisti visą gyvenimą.
Štai ansamblis „Lietuva“ neseniai pakvietė žiūrovus į premjerą, į šokio spektaklį „Žemaitė“ (su žyma N-18). Rašytojos Žemaitės biografija verta ne vienos knygos. Jų ir yra ne viena, tačiau užmintų, bet neatsakytų jos gyvenimo mįslių dar nemažai ir lieka. Išsilavinusių pusseserių mokoma, ji greitai perprato ne tik tiksliųjų mokslų subtilybes, bet mokėsi ir užsienio kalbų. Kažkur jos pačios laiškuose atsiranda sakinys, jog prisėdusi ant vagos skaitanti Šekspyrą. Žemaitė dažnai pristatoma, kaip „akivaizdžiai pralenkusi laiką“, nes tiek laisvių savyje retas to meto (o ir dabartinio) žmogus savyje atranda. Žemaitė nevengė parūkyti, jau būdama gausios šeimos moteris linksminosi kaimo vakaruškose, nepaisė apkalbų, vyresniame amžiuje įsimylėjo savo žentą ir rašė jam meilės laiškus. Pagaliau tiems laikams, t. y. 19 a. antrajai pusei, netipiška ir jos pačios šeimos kūrimo istorija, bajoraitės valstietiškas gyvenimas, atnešęs daugiau nesėkmių negu džiaugsmo, tinginys vyras ir gausėjanti šeima. Dėl šių priežasčių pradėjusi kurti tik įpusėjusi penktą dešimtį Žemaitė matytus gyvenimus vieną po kito dėliojo į kūrybinius tekstus, išsaugodama ateičiai kaimo vaizdus ir gyvenimo istorijas. Tai nebuvo lengva, greičiau priminė sunkų gimdymą, kuris tapo šokio spektaklio kulminacija. Kūrybinis alkis atvėrė naujų pažinčių, pastūmėjo Žemaitę į visuomeninį gyvenimą ir senyva moteris (pagal tuos laikus) išvyksta už Atlanto, į Ameriką, rinkti aukų lietuvių karo pabėgėliams. Kokią paprastai regime Žemaitę? Aišku, būtinai su skarele. Tokią ją matome ir šiame jautriame, įspūdingame, biografijos momentais pagrįstame šokio spektaklyje, kurio nesuprasti, neįvertinti tiesiog neįmanoma.
Nepavyks abejingai stebėti ir naują lietuvių dokumentinį filmą „Sacrum ir profanum Pievėnuose“ (režisierė Giedrė Beinoriūtė). Dokumentiniam pasakojimui, kaip ir šokio spektakliui, reikia nusiteikti, nesitikint lengvo turinio ar įprastų televizinių juokelių. Gargžduose „Sac­rum ir profanum Pievėnuose“ buvo rodytas prieš Velykas, nes tai apie velyknaktį, apie budėjimą prie Kristaus kapo. Pasirodo, jog tik šioje mažoje gyvenvietėje Mažeikių rajone budėjimo tradicija dar yra išlikusi. Susitikime su žiūrovais kūrėjos aiškino ilgą filmo atsiradimo istoriją, nuo žinios apie tokią tradiciją iki dažno vykimo į Pievėnus, pažintis su kaimo žmonėmis, jų kasdienio gyvenimo vaizdų stebėjimą ir filmavimą. Būsimuosius filmo herojus pirmiausia reikėjo „prisijaukinti“, kitaip žemaitiškos dvasios nepavyks užfiksuoti. O kada dokumentinis filmas įdomus? Kai gyvenimas tikras, nesuvaidintas, nepadailintas. Pievėnų gyventojai – tikri žemaičiai, tad filme skamba autentiška žemaičių tarmė, bet ne kaip trumpa iliustracija, o kaip prigimtinė šneka. Stiprų išgyvenimą sukuria vietiniai giedotojai, kurių rimtis, pramaišiui su nuo apeigų tolstančio jaunimo pokalbiais, replikomis, kelia ir susižavėjimą, ir juoką. O kur dar buitiniai pokalbiai, į kasdienybę įterpiant žinias iš karo Ukrainoje. Senųjų gyventojų pasirengimas velyknakčiui primena apeigas, jaunimui tai daugiau žaidimas, vaidyba, nenorint prieštarauti vyresniesiems. Tačiau pamažu senoji tradicija užburia ir juos. Kasdienybė tirpsta, o bundantis Velykų rytas dar labiau trina ribą tarp buitiškumo ir šventumo. Tiek poezijos, tikėjimo grožio, bendrystės paprastame gyvenime tiesiog nepastebime, bet tai yra, tik reikia pamatyti.
Taigi ne veltui sakoma, jog menas gydo, jog meno terapija padeda atsikratyti blogų minčių, liūdesio, nusivylimo. Pamėginkite. Išlikti gyvenimo šokyje savimi didelė jėga.