Kai pažymius rašo mokiniai

Stebėjau mūsų abiturientų šėliones, tą pypsinčių mašinų srautą, vainikuotą rožiniu limuzinu, daug pro atdarus langus linksmai mojuojančių rankų ir atrodė, kad gatvėse tądien neliko surūgusių veidų. Jaunystė moka džiaugtis ir džiuginti. Užvis įdomiausia buvo skaityti užrašus, besiplaikstančius ant mašinų šonų. Vieni tiesiog linksmi, kiti – išmintingi, treti, jeigu būčiau jų mokytoja, sakyčiau: „Nu, nu, ką čia dabar prirašėt…“ Tačiau juose – visas dvylikos metų rūpestis, džiaugsmai, svajonės ir, žinoma, šmaikščiai užmaskuotas nerimas. Kas toliau?
Štai neseniai Gargžduose viešėjusi aktorė Gražina Baikštytė pristatė savo naujausią knygą „Jaunystė. Gražiausi gyvenimo metai“. Joje dažnam savo pašnekovui autorė pateikdavo panašius klausimus: „Ar norėtum vėl sugrįžti į jaunystę?“ ir „Ką savo gyvenime keistum, jeigu vėl būtum jaunas?“ Daugelis atsakė, kad greičiausiai nieko nekeistų. Galbūt kai ką darytų kitaip, bet esmės nekeistų. Nors pašnekovų jaunystės laikas atrodytų toks tolimas, 8–9 praeito amžiaus dešimtmetis, tas, kuris dabar skaudžiai vertinamas ir visaip revizuojamas, tačiau nė vienas neketina jo išsižadėti. Taip, tai buvo uždaras visiško neturto amžius. Nebuvo gražių rūbų, puošmenų, užsieninių automobilių, egzotiškų kelionių, netgi skanaus maisto. Buvome panašūs, sako knygos herojai, bet užtat kaip norėjosi pabrėžti savo kitoniškumą, kas ilgais plaukais, platėjančiom kelnėm ar kokia įdomesne plaukų spalva. Buvo graži draugystė, patriotiškumas, meilė, visi turėjo savo siekius, nebijojo sunkumų. Tie, kurie nepatyrė gyvenimo sunkumų, dažniausiai nieko ir nepasiekė, tiesiog sužlugdė savo talentą. Ta karta deklamavo ir dainavo Salomėją Nėrį, Paulių Širvį ir Just. Marcinkevičių, plūdo į filmą „Smėlio karjerų generolai“, o vaikus augino pagal B. Spoko knygą. Ir tai ne idealizavimas, tiesiog jaunystės veidrodis visais laikais yra kitoks. Perfrazuojant poetą Kazį Binkį, jaunystėje vienu metu išgyvenama ne vieno, o šimto pavasarių emocija.
Dabar, galima sakyti, jaunas žmogus gyvena pertekliaus amžių. Tiek daug galimybių, erdvės viskam: minčiai, veiksmui, pasirinkimui. Tai irgi ne mažiau sunku, ne kiekvienam pakeliama. Juk norima visko greitai ir daug, imama gėdytis neturėjimo, negebėjimo, nes mūsų viešasis pasaulis tiesiog sprogsta nuo gražių žmonių ir gražių kelionių vaizdų. Kaip parodyti jaunam žmogui, kaip jį įtikinti, jog ne viskas, ką mato, yra tikra? Tie paveiksliniai žmonės neretai ir skolose skendi, ir nesąžiningai pinigus užsidirba, ir tiesiog kvailina kitus. Vieną dieną girdi – milijonierius, kitą – jau, žiūrėk, tą patį kostiumuotąjį poną veda į areštinę. O dargi jaunas žmogus turi pereiti visą kone pragarišką pagundų ratą, nepasiduoti žalingiems įpročiams, priklausomybėms. Atsispirti tam reikia stiprios valios, tvirtų moralinių nuostatų, kurias formuoja, deja, ta pati aplinka. Todėl brandos egzaminai yra svarbūs ne tik tinkamu pasiruošimu, laukiamais rezultatais, jie tampa savotišku teisingumo, atvirumo, sąžiningumo išbandymu. Visiems.
Ne vienerius metus besikartojant klaidoms ir visokio pobūdžio netikslumams, su nerimu laukiama brandos egzaminų sesijos šiemet. Mokytojai akylai stebi NŠA darbą, netyli ir tėvai. Tylėjimas yra sutikimas, o su klaidom sutikti negalima. Žinoma, jeigu nebūtų tiek slaptumo, lengviau būtų galima ir klaidų išvengti. Kaip ne kartą yra sakęs legendinis KTU gimnazijos direktorius Bronislovas Burgis, švietime negali būti nieko slapto: „Negali būti įslaptinti egzaminų užduočių rengėjai. Kaip ir kur mokėsi tie, kurie vertina mokytojus. Turi būti žinoma, kokius atlyginimus gauna seminarų, mokymų vadovai, mokymo priemonių ekspertai, viešai skelbiama, kas dalyvauja švietimo sistemos konkursuose, kas juos laimi, kodėl. Ir netinka sakyti, kad norintys visa tai gali susirasti internete. Informacija turi eiti pas žmones, o ne žmonės pas informaciją.“ Tokios aiškios tiesos, bet išgirsti jų nenorima iki šiol. Geriau toliau pūsti nepasitikėjimo ir abejonių ragą, visuomenei spėliojant, kiek klaidų bus pažerta šį kartą. Ar bus išlaikytas pasitikėjimo egzaminas, kuris jaunimui ne mažiau svarbus kaip dalykiniai rezultatai?
Taigi, kas toliau? Abiturientai tikriausiai sakys: studijos, tėvų dar laukia ir išleistuvių rūpesčiai, o mokytojams teks susigyventi su pažymiu, kurį jiems parašys mokiniai. Ir tai nulems ne tik egzaminų rezultatai. Tai kur kas daugiau. Tai bus visų bendravimo metų vertinimas. Greičiausiai teigiamas, bet sistema – dešimtabalė…