Misija: kaip išgyventi nedarbą darbų nekeičiančiam
Darbo paieškos tada, kai jas pradedi jau ne kaip darbuotojas, besidairantis didesnio atlygio, patogesnių darbo sąlygų ar tiesiog širdžiai artimesnės veiklos, yra įdomi patirtis. Darbovietes itin retai keičiantiems žmonėms naujų veiklos galimybių paieška yra iššūkis, kuriame svarbu neprarasti ne tik vilties, bet ir pasitikėjimo savimi.
Įsivaizduokite, kad kelis mėnesius kone kasdien skirtingiems darbdaviams išsiunčiate po kelis savo gyvenimo aprašymus (CV), tačiau geriausiu atveju sulaukiate patvirtinimo, kad jūsų CV gautas ir darbdavys susisieks, jei jį sudomins jūsų kandidatūra (dažniausiai nesusisiekia). Po pusmetį ir ilgiau trunkančių darbo paieškų net ir už tokį atsakymą jautiesi dėkingas.
Darbdaviai humanitarų nelaukia
Pradėkime nuo to, kad valstybė darbo netekusiems žmonėms suteikia privilegiją kurį laiką nedirbti ir, tiesą sakant, pirmąjį nedarbo pusmetį galima gyventi labai savęs neapribojant iš paskirtos socialinės išmokos (kokia ji, priklauso nuo gauto atlyginimo dydžio). Vis dėlto į galvą kapsi mintis, jog ateis ta diena x, kai tolygiai mažinamos išmokos nebeužteks būtiniausioms šeimos (kurioje dar – studentė ir du moksleiviai) reikmėms. Nerimas dėl rytojaus, įsitikinimas, kad visi padorūs žmonės privalo dirbti ir gauti darbo užmokestį, neleidžia „įsipatoginti“ lotoso pozoje. Tad pirmiausia užsiregistruoju Užimtumo tarnyboje ir jau netrukus neriu į savarankiškas darbo paieškas, įvairių įgūdžių tobulinimo kursus (apmokamus iš asmeninių lėšų).
Tas karštligiškas užsidegimas ilgai neužtruko. Supratusi, kad darbdavių eilės prie manęs, kaip humanitarinių mokslų pakraipos specialistės (beje, mokslus baigiau tada, kai asmeninis kompiuteris dar buvo prabanga, vadinasi, seniai; gyvenimo aprašyme savo amžiaus apdairiai nenurodžiau, tačiau puikiai supratau, kad norint suskaičiuoti nesunku tai padaryti) nesidriekia, nusiteikiau, jog darbo ieškosiu ir pati.
Pirmiausia reikėjo apsispręsti, kokio darbo ieškosiu. Jeigu jau ieškoti naujų veiklos galimybių, tai – tokių, kad būtų įdomu dirbti. Kas nežino, kad kai darbas žmogų „veža“, jam jis atiduoda savęs žymiai daugiau. Tačiau išsigryninti tokį veiklos barą pasirodė esą žymiai sunkiau negu iš pradžių maniau. Užtat tiksliai žinojau, kad tikrai nekelsiu kojos į sritį, kuri man neįdomi. Žinoma, tikėjausi, kad gali būti ir taip, kad darbas pats mane suras. Viena iš tokio optimizmo priežasčių – faktas, kad ilgus metus dirbau vienoje konkrečioje srityje, kurioje man sekėsi, kurioje jaučiuosi pakankamai stipri. Be to, per netrumpą gyvenimą užgyvenau gerų bičiulių ir draugų, tad progai pasitaikius tikėjausi palankių rekomendacijų (nors neprašiau jų). Be to, ne kartą gyvenime patyriau Atsitiktinumo malonę, kai, netikėtai palankiai susiklosčius aplinkybėms, atsiduri ten, kur nebūtum nė pagalvojusi.
Ko tikėtis iš Užimtumo tarnybos?
Pastarąjį kartą darbo ieškotis teko prieš maždaug šešerius metus. Per tą laiką Užimtumo tarnybos (UT) kaip institucijos teikiamos paslaugos, atvirai sakant, jei ir pasikeitė, tai bent jau man – nepastebimai. Bet mane tas tenkino („bent jau netrukdys“). Galiausiai Užimtumo tarnyba ir tinkamų įrankių neturi: interneto svetainė tokia paliegusi, kad pati administratorė draugiškai pataria registruojantis uoliai į klausimus neatsakinėti – pastrigs (dėl to nė CV ten nebaigiau sukurti – pernelyg daug trukdžių).
Antrąkart atvykus į UT patenku pas priskirtą specialistę. Nesustodama rašyti kompiuteriu ji konstatuoja, jog atrodau esanti motyvuota, tad darbą susirasiu savarankiškai. Nustembu, kai pasako, jog kitas vizitas paskirtas po… devynių mėnesių. „Nu ok“, – mintyse nutęsiu. Toks terminas atrodo visiškai nerealus. Čia juk darbą susirasti, o ne kūdikį išnešioti!
Vėliau dar kartą buvau pakviesta į UT suorganizuotą renginį – susitikimą su konkrečios įmonės savininku ir vadovu. Lakoniškai papasakojęs apie įmonės veiklą, potencialių administratorių jis tiesiai šviesiai paklausė, kuo kuri galėtų būti naudinga. Prisipažinau, kad keliolikos tūkstančių skaidrių neparengsiu – neturiu tam duomenų (iš tiesų, net nematau prasmės).
Kaip ir minėjau, buvau pasižadėjusi, kad gyvenimo aprašymus su motyvaciniais laiškais siųsiu tik į tas pozicijas, kurios mane išties domina, kur matau save, kur pakanka turimų kompetencijų ar įsipareigojimo išmokti naujų dalykų. Tokių darbo skelbimų pasitaikydavo, nors ir ne taip dažnai, kaip būčiau norėjusi. Suskaičiuoti, kiek kartų per daugiau negu pusmetį mane pakvietė į darbo pokalbį, užtektų vienos rankos pirštų. Nors ir savo stiprybes paminėjau, ir nuotrauką pridėjau, ir darbo patirtis gėdos nedaro (o ir amžiaus nenurodžiau).
„Smart“ užduotis: be sąžinės
Praėjus keliems nedarbo mėnesiams, tarp darbo skelbimų internete pamačiau vieną ypač sudominusį žinomo kurorto ir garsaus viešbučio skelbimą. Atrodė tarsi būtų parašytas specialiai man. Nedelsdama išsiunčiu gyvenimo aprašymą ir, o dievai, penktadienį (po darbo valandų) gaunu atsakymą su „kūrybine užduotimi“ iš kelių skirtingų opcijų. Apie tokį darbuotojo paieškos formatą tada dar nebuvau girdėjusi ir, nors nuo pat pradžių kilo abejonių dėl ketinimų sąžiningumo, iš smalsumo atlikau nurodytą užduotį ir išsiunčiau. Daugiau bendrauti su šios užduoties kūrėja (nepatingėjau „pagooglinti“) neteko… Mintyse padėkoju už naują patirtį. Tiesa, po kurio laiko sužinojau, kad tokia, neva, novatoriška darbuotojų atrankos forma išties egzistuoja ir ją yra tekę išbandyti ir kitiems mano kolegoms, pretendavusius į pozicijas įmonėse, į kurias priėmė proteguotus asmenis. Kiekvienas pats laisvas nuspręsti, kokia tokių užduočių prasmė… Taigi tą skonį, kad kažkas galimai pasinaudojo mano atliktu darbu patyriau ne pirmoji. Na ir tegu, sakau sau, bandydama įsikvėpti optimizmo buvusios vadovės posakiu apie tai, kad gebėjimams, jei jie yra, niekas negresia (originalo kalba, kurią visi moka, bet dėl suprantamų priežasčių nebevartoja, skamba geriau).
Įkvepiantys darbo pokalbiai
Esu dėkinga potencialiems darbdaviams už kiekvieną darbo pokalbį, į kurį mane pakvietė. Jų, tiesą sakant, nebuvo daug, tačiau jie leido neprarasti tikėjimo ir pasitikėjimo, kad atsidūrei kažkokioje nematomoje zonoje. Darbo pokalbis gyvai kartais yra būdas susipažinti su tikrai šauniais vadovais (su keliais, sutiktais daugiau nei prieš dešimtmetį, ir šiandien palaikau ryšį, nors keliai seniai išsiskyrė); tai savotiška treniruotė, leidžianti darbdaviui išsigryninti, ar kandidatūra tinkama konkrečiai darbo pozicijai; kandidatui į darbo vietą tai – treniruotė pasirengti kitam pokalbiui.
Kiekvienas kvietimas susitikti gyvai vertingas dar ir kitais aspektais. Pasiruošimas susitikti su nauju žmogumi, būsimo pokalbio temų apgalvojimas, aprangos išsirinkimas – tai įkvepia optimizmo, norą veikti, pakelia ūpą. Nutinka ir taip, kad lūkesčiai lieka neišpildyti, bet momento nauda, kai patiki, kad tai įvyks, būna didesnė.
Draugą pažinsi nelaimėje
Atskiro paminėjimo verti draugai ar bičiuliai, atsirandantys „laiku ir vietoje“. Kokia laimė tokių turėti! Tai kiekvieno mūsų aukso fondas (tai – kita tema apie Žmones).
Laikotarpis ieškant darbo pilnas įvairiausių minčių, planų kūrimo, svarstymų apie galimus pragyvenimo šaltinius ir ypač sudėtingas psichologiškai. Ypač, jei esi vieniša mama, užklumpa ligos, neturi palaikymo ir kt. Ilgainiui pradedi matyti ne naujas galimybes, bet tikras ar įsivaizduojamas kliūtis joms realizuoti. Ieškai paprastesnių kelių. Bandai nepasiduoti pesimizmui. Atrandi naujas savipagalbas. Bičiulius. Kažko netenki. Kai atsisuki atgal, pamatai, kiek naudingų dalykų (išmesti nereikalingus daiktus, susitvarkyti namus, susitikti su draugais, paatostogauti ir t.t.) galėjai padaryti, bet nepadarei, nes.. nebuvo nuotaikos, įkvėpimo ar tikėjimo, kad naujos galimybės gali užklupti lygiai taip pat staiga, kaip ir praradimai. Dar viena pamoka, kurios neišmokai.
Atsisijoja, kas nereikalinga
Rytas, padėjęs surasti naują darbą, nebuvo kuo nors išskirtinis. Patikrinusi elektroninį paštą, radau sudominusį skelbimą. Išsiunčiau gyvenimo aprašymą, po poros valandų gavau patvirtinimą, jog darbdavys jį gavo, o kitą dieną mane pakvietė į darbo pokalbį, po kurio tapo aišku, jog vienas kitam tinkame.
Tikiu permainų nauda: atsisijoja tai, kas nereikalinga, atrandi tai, kas įkvepia, suteikia naujų jėgų, paskatina mokytis, keistis, tobulėti. Laikotarpis, ieškant naujo darbo, pragyvenimo būdų, leidžia plačiau atverti akis, paieškoti naujų galimybių, įsitikinti, kaip svarbu turėti išsilavinimą arba amatą, palaikymą iš aplinkos…
Vienas iš geriausių dalykų, nutikusių tuo metu, kai ieškojau darbo, – sugebėjimas atsisakyti žalingo įpročio. Niekam nesu prisipažinusi, kiek pinigų (ir sveikatos) jis surydavo – buvo gėda. Būtent laikinas pajamų netekimas buvo stipriausia motyvacija elektroninių cigarečių atsisakyti visiškai, todėl jaučiuosi įgijusi teisę „legaliai“ kas mėnesį vietoj jų įsigyti kvepalus ar kokį kitą trokštamą daiktą. Beje, nuo to laiko, kai atleido iš darbo, nustojau vaikščioti į prekybos centrus, tikėdamasi surasti „kažką gero“, šis naujas įprotis irgi leido sutaupyti pinigų ir vietos spintoje.
Vis dėlto svarbiausia mano žinutė visiems, išgyvenantiems permainas, būtų tokia: nereikia stengtis viską kontroliuoti, paleiskit, o tada įvyks tai, kas turi įvykti. Ir gal tai tikrai bus geriau negu buvo?..
Monika JONECKYTĖ
