Bendraamžiai

Vienturčiai – stiprios asmenybės ar išlepę egoistai?

Apie vienturčius sklando daug ir įvairių kalbų. Vieni gyvenimą be brolių ir seserų įsivaizduoja kaip tobulą, kiti tikina, kad vienturčio dalia toli gražu neprimena pasakos. Ar iš tiesų vienturčiai išlepę, nepripratę dalintis su kitais, egoistiški, „Jauniklių pastogės“ korespondentė teiravosi Gargždų mokyklose sutiktų jaunuolių.

Vienam augti liūdna

„Minijos“ vidurinės mokyklos moksleivės šešiolikametė Karolina Prunskutė ir septyniolikmetė Simona Butkutė sakė, kad abi yra vienturtės ir atstoja viena kitai seserį jau nuo pirmos klasės. „Žinoma, išskirtinį dėmesį jautėme nuo vaikystės. Mūsų tėvai dažniausiai žino, kada, su kuo ir kur esame. Su tėvais bendraujame artimai, todėl ir pačios mėgstame daug ką jiems papasakoti, paklausti patarimo. Vis dėlto mums trūksta brolio ar sesers, juk kartais norisi su kažkuo ir pasibarti ar draugiškai pasikalbėti“, – sakė merginos.

Kad būtų smagu turėti brolį ar seserį, pripažino daugelis kalbintų vienturčių. Penkiolikametis „Minijos“ vidurinės mokyklos moksleivis Linas Tarvydas prisiminė, kad vaikystėje, nors dažniausiai visada gaudavo tai, ko norėdavo, augti vienam buvo gana liūdna.

Fortepijonas vietoj brolio

„Vaivorykštės“ gimnazijos koridoriuje sutikta šešiolikametė Kristina Juostaitė sakė, kad yra laiminga, jog nėra vienturtė: „Mūsų šeimoje yra trys atžalos. Aš esu vyriausia, todėl man dažnai tenka prižiūrėtojos vaidmuo. Prisipažinsiu, kartais labai erzina brolis ar sesuo, kuri pripaišo į mano sąsiuvinius. Tačiau, nepaisant mūsų barnių, juos labai myliu“. Pašnekovė pasakojo, kad viena jos draugė yra vienturtė. „Vaikystėje tėvai jos paklausė, ko ji labiau norėtų, brolio, sesers ar fortepijono. Mano draugė pasirinko fortepijoną, dabar ji puikiai juo skambina. Tačiau labai ilgisi artimo žmogaus, todėl gailisi vaikystėje priėmusi tokį sprendimą“, – sakė Kristina Juostaitė.

Vis dėlto ne visi vienturčiai ilgisi brolio ar sesers. „Mano tėvai galvoja įsivaikinti vaikutį, tačiau tam aš nelabai pritariu. Jei atsirastų brolis ar sesuo, man tektų jį prižiūrėti, o esu labai užsiėmusi, beveik neturiu laisvo laiko. Todėl tėvams siūlau įsivaikinti vaiką tada, kai aš išvyksiu studijuoti. Tokiu būdu ir jiems nebus liūdna, ir aš liksiu patenkinta“, – sakė šešiolikametė gimnazistė Eglė Mėčiutė. Kita pašnekovė, „Minijos“ vidurinės mokyklos abiturientė Simona Jurgaitytė tikino, kad ji taip pat nejaučia brolio ar sesers trūkumo. Merginai juos atstoja daug draugų, pusbrolių, pusseserių.

Nereikia dalintis su kitais

Nuo pat vaikystės išskirtinį dėmesį jautę kalbinti vienturčiai „Bangos“ korespondentei išvardijo daug tokio gyvenimo privalumų. „Nereikia nieko su kitais dalintis“, – toks yra, pasak šešiolikametės „Vaivorykštės“ gimnazistės Veronikos Danilovos, pagrindinis vienturčio vaiko privalumas. Su Veronikos nuomone sutiko visi kalbinti vienturčiai, kurie akcentavo materialinę naudą, jų namuose ir vietos daugiau, ir kompiuterio niekas neokupuoja. „Minijos“ vidurinės mokyklos abiturientė Simona Jurgaitytė tik pridūrė, jog vienturčiai yra dar ir stipresnės asmenybės, nes jie nuo mažens įpranta viską spręsti vieni, su niekuo nesitardami.

Iš pirmo žvilgsnio vienturčio vaiko gyvenimas gali pasirodyti išties patrauklus. Tačiau taip nėra. Visų pirma vienintelis vaikas šeimoje, užimantis „princo“ poziciją, būna labai reiklus dėmesio. Todėl, kai vienturtis pradeda eiti į darželį, mokyklą, pajunta didžiulę konkurenciją su kitais vaikais. Dėl to, kad yra ir kitų „gražiausių, nuostabiausių, gabiausių“, vienturtis labai sielojasi, jaučiasi praradęs išskirtinę savo padėtį. „Iš tiesų, kai pradėjau lankyti mokyklą, pajutau, kad dėmesys skiriamas ne tik man. Galbūt todėl, pasak mokytojų, esu uždaro būdo. Dominuoti mėgstu labai retai, tik gerai pažįstamoje kompanijoje“, – sakė penkiolikametis Linas Tarvydas.

Daug lemia auklėjimas

Vis dėlto ar vienturtis išauga išlepęs ir egoistas, daug lemia tėvai. „Turiu dvi drauges vienturtes, tačiau jų charakteriai visiškai priešingi. Viena yra draugiška, paslaugi, gera, kita – šiek tiek išlepusi. Manau, tai lėmė skirtingas jų auklėjimas“, – tikino „Vaivorykštės“ gimnazistė šešiolikametė Rūta Zabinaitė. Ji pridūrė, kad vienturčio gyvenimas jai neatrodo patrauklus: „Sunku bus vėliau vienam rūpintis tėvais, savus rūpesčius spręsti be kitų pagalbos. Be to, įvairias šventes švęsti smagiau, kai šeima gausi“.

„Kranto“ vidurinės mokyklos moksleivė aštuoniolikmetė Lina Uktverytė sakė taip pat turinti vienturtę draugę. „Tėvai ją gerai išauklėjo, ji šauni mergina. Tačiau kažkuo dalintis ji taip ir neišmoko. Apie užrašų pasiskolinimą gali net nesvajoti. Kas priklauso jai, į kito rankas nepaklius. Nepaisant to, mes gerai sutariame“, – dėstė Lina. Ji sakė, jog tiki, kad žmogaus charakterio savybės priklauso ir nuo to, ar tu gimei pirmas, antras ar trečias vaikas. „Mūsų šeimoje esu vyriausia, todėl man teko prižiūrėtojos vaidmuo, išaugau labai pareiginga. O mano jaunesnis brolis yra labiau išdykęs, jis mėgsta, kad aplink jį kas nors „šokinėtų“, – pasakojo Lina.

„Minijos“ vidurinės mokyklos psichologės Veronikos Daugėlienės komentaras: „Kokia išaugs iš vaiko asmenybė, priklauso ne tik nuo atžalų skaičiaus šeimoje. Didžiausią įtaką vaiko charakterio vystymuisi daro tėvų požiūris. Žinoma, kai šeimoje yra tik vienas vaikas, tikimybė, jog jis išaugs šiek tiek išlepęs, yra didesnė, nes tada į vienintelę atžalą yra sudedamos visos tėvų viltys, reikalavimai, dėmesys. Todėl tėvai, auginantys vieną vaiką, turėtų nepamiršti gyventi savo gyvenimą. Vaikas neturi tapti vieninteliu gyvenimo tikslu. Tėvai neprivalo suteikti jam visko, ko kadaise neturėjo.

Vaikai, augantys su broliais ir seserimis, ne tik mokosi bendrauti, dalintis, paremti vienas kitą, bet įsisavina ir tam tikrus mūsų visuomenėje egzistuojančius vaidmenis. Pavyzdžiui, pirmagimiui dažnai tenka vadovaujamas vaidmuo, kuris ugdo didesnį atsakomybės jausmą. Jauniausiasis išmoksta džiaugtis gyvenimu, įdėdamas mažiau pastangų. Viduriniajam vaikui yra šiek tiek sunkiau, jam paprastai pritrūksta tėvų meilės, jis lyg tarp žemės ir dangaus. Tačiau tokiu būdu vidurinysis vaikas išmoksta gyvenime laviruoti“.

Agnė SURPLYTĖ