Mokykloje pastebėti lapiškės gabumai išsiveržė spalvomis ant drobės

„Esu savamokslė, nebaigusi jokios dailės mokyklos, mano kūrybiškumas nėra nulemtas artimos aplinkos, todėl daug kam kyla klausimas, iš kur ta mano meninė siela“, – kukliai šypsojosi Gintarė SKIEZGILAITĖ, paklausta apie kūrybiškumo genus, kurie dažnai perduodami iš kartos į kartą. Išskirtinius jos gabumus piešti pirmoji pastebėjo dailės mokytoja Lapių pagrindinėje mokykloje, o laimėti piešinių konkursai Gintarei tapo ženklu, kad kūryba gali lietis laisvai, savaip, be ribų. Savo tapybos darbus lapiškė pristatė parodoje „Potėpiai vidiniam pasauliui“ Lapiuose, Kvietiniuose, Dauparuose ir Vėžaičiuose.

Nuo suknelių eskizų – prie tapybos

Mokydamasi Lapių pagrindinėje mokykloje Gintarė penktoje klasėje pradėjo piešti drabužių eskizus ir svajojo tapti drabužių dizainere, bet vėliau svajonės keitėsi. Dailės pamokose Lapių pagrindinėje mokykloje mokytoja pastebėjo Gintarės meninius gabumus ir jais pasidžiaugė, o kukliai, bet lakios vaizduotės paauglei tai padėjo išskleisti kūrybiškumo sparnus. Interneto paieškų sistemos tapo pirmuoju Gintarės meno mokytoju. Žingsnis po žingsnio ji perprato tapybos technikas, tačiau, neturėdama nei drobių, nei profesionalių dažų, pirmuosius darbus kūrė guašu ant kartono.

„Kai, būdama 14–15 metų, įsigijau profesionalias tapybos priemones, nuo to momento tapyba tapo ne tik eksperimentu, bet ir rimtu pomėgiu, kurio rezultatus netrukus pastebėjo mokykla, atrinkdama mano darbus į konkursus. O kai pamačiau, kad juos laimiu, pajutau: tai ženklas, jog galiu. Lapių mokykloje mano darbus neretai pasilikdavo, o vieną jų net gražiai įrėmino ir pakabino matomoje vietoje. Man tai buvo didelis įvertinimas“, – prisipažino Gintarė, ilgai niekam nerodžiusi savo tapytų paveikslų. Juos matė tik tėvai. Tas įvertinimas mokykloje ir viešas paveikslo eksponavimas paskatino toliau augti meniškos sielos paauglės pasitikėjimą. Po metų kitų mano darbus pradėjo matyti ir aplinkiniai. „Socialiniuose tinkluose atvėriau savo kūrybinę kasdienybę. Rodžiau, kaip atrodo eskizavimo etapas, kaip ieškau reikiamų atspalvių maišydama dažus ir kaip pats tapymo procesas keičiasi nuo pirmojo potėpio iki darbo pabaigos. Kai kas klausė, kodėl slėpiau savo talentą. Jaučiau nerimą viešindama savo kūrybą, nes baiminausi, kad žmonės tapybą interpretuos per tiesiogines asmenines asociacijas, todėl ilgą laiką savo darbus slėpiau nuo svetimų žvilgsnių. Bet atėjo laikas, kai man nebebuvo svarbu, ką kiti pagalvos“, – apie vidinius pokyčius, kurie išlaisvino ir kūrybines mintis, dėstė dvidešimtmetė Gintarė, praėjusią vasarą Lapių bibliotekoje sutikusi surengti pirmąją savo darbų parodą, kurios atidaryme išgirdo ir klausimų apie kūrybą, komplimentų bei padrąsinimo.

Įkvėpimo šaltiniai

Nors galynėjimasis su savimi vyksta nuolat, vis dėlto Gintarė jau turi drąsos ne tik parodyti tapybos darbus viešai, bet ir viešai kalbėti apie kūrybą. Po parodos „Potėpiai vidiniam pasauliui“ Lapiuose gavusi kvietimą ją surengti kitur, nedvejojo. Parodai Gintarė atrinko 10 paveikslų. Kiekvieną laisvą minutę ji išnaudodavo tapybai, tad šie darbai yra kruopštaus darbo laisvalaikiu rezultatas. „Šešėlių sparnai“, „Amžinas ryšys“, „Nakties pulsas“, „Iš tamsos“ ir kt. kūriniai įkvėpti arba gamtos, arba vidinių išgyvenimų. O ką įžvelgia parodos lankytojai, priklauso nuo kiekvieno vaizduotės ir gebėjimo įsijausti.

Didžiausią pasitenkinimą jautriai sielai teikia buvimas gamtoje: Gintarė „kolekcionuoja“ saulėlydžius, fotografuoja dangaus spalvas, kad vėliau jas galėtų perkelti ant drobės, kai kuriuos vaizdinius susapnuoja ir sako, kad neprisimena nespalvotų sapnų, o gal tokių ir nesapnuoja. „Kai klausia, kokia mano mėgstamiausia spalva, nors spalvų paletė mano kūryboje plati, pastaruoju metu pastebiu, kad labiausiai traukia sodri geltona. Ypač man gražios geltonos rožės. Aprangoje dominuoja klasikinės spalvos, tačiau norėčiau būti drąsesnė, todėl dabar perku ryškesnius stiliaus akcentus“, – neslėpė spalvų magija susižavėjusi kūrėja.

Linijų žaismas

Gintarė, anksčiau norėjusi tapti profesionalia tapytoja, dabar sako, kad tapyba liks saviraiška, pomėgis, o profesinis kelias ją netikėtai nuvedė į Klaipėdos technologijų mokymo centrą,

kur įgijo paklausią vizualinės reklamos gamintojos specialybę. Gintarės darbas – tai meistriškas dizaino ir technologijų derinys, leidžiantis vizualią kūrybą paversti apčiuopiamais objektais, kurie kasdien supa aplinkinius. Vizualinės reklamos gamyba jai pasirodė per daug techniška, todėl norėjo daugiau kūrybos savo darbe. Siekdama sujungti šias dvi sritis, Ernesto Galvanausko profesinio mokymo centre baigė maketuotojos mokslus. Dabar klientams ji kuria įvairiapusius vizualinius sprendimus: nuo logotipų iki reklaminių stendų dizaino. Dirbdama kompiuteriu Gintarė rado dar vieną būdą išreikšti savo kūrybiškumą – ją sudomino linijų žaismas, tad ėmė kurti paveikslus. „Turbūt Dievulis davė tokį kelią atrasti, kad savo meną galiu perkelti į virtualią erdvę. Kūryba yra ne tik teptukas ir dažai“, – džiaugiasi dvidešimtmetė, ketinanti surengti ir vizualinės grafikos darbų parodą, siekdama parodyti, kad kurti galima ne tik spalvomis, bet ir linijomis, ne tik teptuku, bet ir naudojant šiuolaikines technologijas. Šiuo metu ji puoselėja tolimos ateities parodos idėją – savo vizualinės grafikos darbus įsivaizduoja kaip spausdintus kūrinius, kitaip vadinamus printais.

Reikli, savikritiška dvidešimtmetė Gintarė mėgaujasi kūryba ir jos nevaržo taisyklėmis: „Kuriu laisvai, savaip, be ribų.“

Beje, Gintarės, Menų skyriaus vizualinės reklamos gamintojo profesijos absolventės, sukurtas logotipas tapo oficialiu Klaipėdos technologijų mokymo centro 55 metų jubiliejaus simboliu.

Laima ŠVEISTRYTĖ

Pašnekovės asmeninio archyvo nuotr.

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas