Kas užpildys tuštumą?

Kvietinių bendruomenės centro nuotr. (iš archyvo): šviesaus atminimo Karolina Vičiulienė (pirma iš dešinės) 2025 m. Žolinėje Kvietiniuose.

Kiekvienas kaimas, miestelis ar miestas turi savo šviesuolį. Didmiesčiuose tokie žmonės kasmet oficialiai įvardijami ir pagerbiami, tačiau retai susimąstome, kad ir mažos gyvenvietės turi savąjį – kartais vienintelį, ypatingą žmogų, kuris tampa bendruomenės širdimi ir gyvąja atmintimi. Viena iš tokių šviesuolių buvo ilgametė Kvietinių kaimo gyventoja Karolina Vičiulienė. Balandžio 25 d. Gargždų senosiose kapinėse liūdėdami ir gerbdami ją palydėjome Amžinybėn.
Asmeninis lobis ir šeimos ryšys
Man, kaip žmogui, besidominčiam istorija, Karolina buvo tikras lobis. Mus siejo ne tik bendras interesas praeičiai, bet ir giminystės ryšiai – per ją geriau pažinau mūsų šeimos šaknis ir vertybes.
Džiugu, kad ši atmintis neliko tik pokalbiuose: Karolinos pasakojimą apie tragišką partizanų brolių Telšinskų likimą spėjo įamžinti mano dukra Charlotte Girgzdis, kol Karolina dar gyveno Kvietiniuose. Šis video „Broliai Telšinskai partizaninio karo sūkuryje“ visiems pasiekiamas „You Tube“ kanale. Tai neįkainojamas liudijimas, išsaugotas ateities kartoms.
Istorijos liudininkė
Karolina gimė 1937 m. gegužės 17 d. Dar būdama vaikas ji pajuto Antrojo pasaulinio karo žiaurumą. Jos atmintyje visam laikui įsirėžė vaizdai, kuriuos šiandien sunku net įsivaizduoti: vieną dieną į duris besibeldžiantys ir maistą atimantys rusų kareiviai, o kitą – kaimą jau užėmusi vokiečių kariuomenė ir Telšinskų sodyboje apsigyvenę karininkai. Karolinos gyvenimo neaplenkė ir tremties šešėlis. Istorijoje įrašyti skaudūs praradimai: jos tėveliukas Aleksandras grįžo iš tremties į senąją Telšinskų sodybą, tačiau Aleksandro tėvui – taip pat Aleksandrui Telšinskui, Pirmojo pasaulinio karo dalyviui, svetima Sibiro žemė tapo amžinojo poilsio vieta.
Gyvasis kaimo archyvas
Karolina buvo tarsi vaikščiojanti enciklopedija. Ji ne tik pasakojo apie įvykius, bet ir galėjo parodyti konkrečias vietas: kur veikė slėptuvės, kur buvo įkurta karo ligoninė, kur įvyko tragiškos žūtys. Jos atmintis saugojo vardus, pavardes ir datas – visas kaimo gyvenimas tilpo jos širdyje. Net ir vėliau, kai Karolina persikėlė gyventi pas savo duk­rą Rūtą į Endriejavo miestelį, ji niekada nenutraukė ryšio su gimtaisiais Kvietiniais. Ji visada mielai atsiliepdavo į kvietimus, domėjosi kaimo naujienomis ir, jei tik leisdavo galimybės, pati dalyvaudavo Kvietinių šventėse, tapdama jų puošmena ir dvasine ašimi.
Palikimas mums
Lankantis jos namuose, laikas tarsi sustodavo. Ant stalo nuguldavo senos fotografijos – nebylūs, bet iškalbingi praeities liudininkai. Viena jų, kurioje įamžintas Lietuvos kariuomenės generolas Vladas Nagevičius, atvėrė dar vieną intriguojantį giminės puslapį ir ryšį su bajoraite Pranseška Nagevičiūte-Telšinskiene.
Šiandien išlieka svarbus klausimas: kas užpildys tą tuštumą, kurią palieka tokie žmonės kaip Karolina?
Visiškai jos užpildyti neįmanoma. Tačiau mūsų pareiga – saugoti tai, ką ji mums patikėjo. Kol šie pasakojimai gyvi mūsų lūpose ir užrašyti popieriuje, tol gyva išlieka ir ji pati. Jos šviesa dar ilgai sklis per Kvietinių kaimą – per mus ir mūsų vaikams perduodamą atmintį.
Gediminas GIRGŽDIS
Kvietinių bendruomenės valdybos pirmininkas

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Naujienos iš interneto

Skip to content