Svajingojo mokytojo Ringaudo Stoškaus nutrūkusi daina skambės kitų širdyse 1975 10 17 – 2021 12 29

Gruodžio 29 dieną šį pasaulį paliko visų mūsų mylimas kolega, Gargždų ,,Kranto“ pagrindinės mokyklos muzikos mokytojas Ringaudas Stoškus. Mielas, jautrus, didžiulės ir geros širdies mokytojas Ringaudas išėjo amžinybėn, palikęs pačius gražiausius ir šilčiausius prisiminimus apie save.

Į paskutinę kelionę R. Stoškus palydimas sausio 3 d., pirmadienį, šv. Mišios Gargždų bažnyčioje  – 10 val., po jų velionio urna bus laidojama Gargždų kapinėse.

,,Išeinu, palieku Tave, atleisk…“ atrodo, šimtąkart girdėti žodžiai ir svajinga švelnaus liūdesio pripildyta melodija: ,,Išeinu, palieku Tave, nepyk…“ Ne melodija ir ne žodžiai mus užbūrė, kaip mes tuomet sprendėme, o šio kūrinio atlikimas, kurio metu tarsi atsiskleidė visa šio žmogaus esybė, jo vidus, toks pat švelnus, begaliniai nuoširdus ir šviesus, susiliejęs į nedalomą vienumą su pačiu kūriniu. O tie ,,mes“ – tai skelbto konkurso į muzikos mokytojo vietą komisijos nariai. Ir konkursas buvo ypatingas, jo svarbą liudijo tai, kad jame be ,,pagal pareigybes“atstovaujančiųjų dalyvavo ir dvyliktokas Lukas. Mūsų lūkesčius Ringaudas išpildė su kaupu – drauge su komanda nušvietė visą mokyklos popamokinį gyvenimą, kartu visuomet išlikdamas toks pat, kaip ir priėmimo dieną: truputį svajingas, švelnaus būdo, nuoširdus ir be galo darbštus. Dabar, skambant ausyse šiai melodijai, žodžiai ,,išeinu, palieku…“ įgauna nebe švelnaus liūdesio, o tragizmo atspalvį, kurio tuomet, o ir vėliau nenujautėme…“ (Egidijus)

,,Nauji mokslo metai būtinai prasidėdavo susitikimu su Ringaudu. Pirmiausiai dalindavomės vasaros įspūdžiais, o vėliau planuodavom metų veiklą. Su juo dirbti buvo net per daug paprasta. Sutardavom iš pusės žodžio, kartais net žvilgsnio. Kiekvieną pertrauką mokyklos koridoriai skambėjo muzika iš mokinių repeticijų, nes jo darbas pertraukų neturėjo. Ringaudas gyveno muzika ir labai tikėjo tuo, ką darė. Jo nuoširdų paprastumą priėmė, vertino ne tik mokiniai, bet ir mes, jo kolegos. Ringaudas visada buvo pozityvus, geros nuotaikos ir optimistiškas… Šie mokslo metai be jo  jau buvo kitokie. Tylūs… Įeinančiųjųį mokyklą nepasitiko mokinių gyvo garso sveikinimai. Atsisveikinti su Ringaudu, kurį mačiau, bendraudavau, kalbėdavau kone kasdien, sunku…“(Vaida)

,,Tai buvo žmogus, kolega, su kuriuo buvo gera ir lengva bendrauti, kurį norėjosi sutikti, pasidalinti įspūdžiais, pasidžiaugti sėkmėmis, apkabinti ir palinkėti geros dienos. Šiltų akių žvilgsnis, ramus balsas, žavi šypsena, visada gera ir pakili nuotaika, dėmesys jį supantiems, taktiškas žodis buvo mokytojo vizitinė kortelė. Niekada neišgirdome iš Ringaudo žodžių „negaliu“, „neturiu laiko“. Visada galėjome į jį „atsiremti“, paprašyti pagalbos ir kartu pasidžiaugti gražiais darbo rezultatais.  Mokytojas buvo įkvėpėjas ir gražių idėjų sumanytojas. Atsidavęs visa širdimi savo veiklai negailėjo nei laiko, nei jėgų. Apima gilus liūdesys, kai prisimename paskutinę Ringaudo  mokykloje sudainuotą dainą, kurioje skamba žodžiai: „Tariam sudie…mojam ranka…laikas neša“. (Rima R.)

,,Taip yra liūdna, kad išeina žmonės, šalia kurių gyvenai, vardu vadinai, gerai pažinai… Išėjo žmogus, kuris nežinojo žodžio „ne”. Išėjo žmogus, kuris nuspalvino mokyklos gyvenimą šiltomis ir šviesiomis spalvomis, palikdamas grojančius ir dainuojančius mokinius, kurie garsino mokyklos vardą, kūrė jos veidą, švenčių nuotaiką. Aš buvau laiminga, kad galėjau dirbti kartu su Ringaudu ir kurti su juo mokyklos dvasią. Puikus žmogus, mokytojas, tolerantiškas su visais bendruomenės nariais, nuolat besišypsantis, atsakingas. Nors ir tariam sudie, bet visada liksi mūsų prisiminimuose.“ (Violeta P.)

,,Ringaudas buvo vienas pozityviausių mano pažinotų žmonių. Jame degė muzika ir ta ugnimi jis gebėjo uždegti kitus. Man neteko iš jo išgirsti „ne” ar „negaliu”, net išgirdus apie nemažai laiko ir darbo reikalaujančius sumanymus. Jis gebėjo muzikai suburti tiek mokinius, tiek mokytojus, jame buvo kažkoks x faktorius, dėl kurio jis net ir vienas galėjo suburti mus visus bendruomeniškumui. Mums visiems labai trūks šio puikaus geros ir atviros širdies žmogaus.“ (Vitalija)

,,Mokytojas Ringaudas Stoškus buvo nuoširdžiausias žmogus, kurį pažinojau. Jis suteikė man galimybę groti grupėje, artimiau supažindino su muzika,  išmokė mane pamėgti būgnus, o aš nespėjau jam padėkoti už tai. Su grupe patyriau daug. Koncertai, repeticijos. Niekada nepamiršiu dalykų, kurių jis išmokė, žodžių, kuriuos man sakė. Ringaudas Stoškus padėjo muziką pamilti daugeliui ir už tai esame visi dėkingi. Labai gaila, kad toks žmogus paliko šitą pasaulį taip anksti ir toks jaunas“ (Meda)

,,Ringaudas buvo nuostabus mokytojas. Kiekvieną pamoką jis pasitikdavo su šypsena veide ir šokiais, kuriais stengėsi mokiniams skleisti tik teigiamas emocijas, todėl visos pamokos su juo būdavo pilnos ne tik produktyvumo ir susikaupimo, bet ir daug juoko bei šypsenų. Man pasisekė, kad galėjau groti muzikos grupėje, kurios vadovas buvo Ringaudas. Kaip ir per pamokas, taip ir per kiekvieną repeticiją ar prieš pasirodymus ant scenos, mokytojas padrąsindavo, prajuokindavo, nuramindavo kiekvieną iš mūsų. Būtent tokį mokytoją aš su pagarba prisiminsiu visą savo gyvenimą.“ (Orinta)

,,Nežinau, nuo ko pradėti dalinantis atsiminimais apie šį Žmogų. Visų pirma, tai Žmogus, be kurio šiandien turbūt nedainuočiau. Ringaudas pradėjo dirbti „Kranto“ mokykloje, kai mes buvome šeštoje klasėje. Jis pastebėjo, jog mūsų klasėje daug muzikuojančių ir pasiūlė pamėginti suburti grupę. 12-mečių akimis tai buvo nereali idėja. Mokytojas labai mumis tikėjo ir mus palaikė, todėl grupę ne tik nuolat lydėjo apdovanojimai, bet draugystė ir visada gausybė juoko. Daug ką išduoda net grupės pavadinimas: „Nevalyk Lentos“. Pavadinimo kilmė tokia: muzikos klasėje ant lentos visuomet būdavo užrašyti naujai išmoktų dainų akordai, o valytoja kas vakarą vis nuvalydavo juos. Kadangi repetuodavome dažnai, mums reikėjo vėl ir vėl iš naujo rašyti… Tai kažkada pats Ringaudas užrašė valytojai: ,, Nevalyti lentos“ Neatsimenu, kieno tai buvo idėja, tačiau ji virto mūsų grupės pavadinimu.

„Už šio Vadovo jausdavomės kaip už tvirtos sienos. Mums aidėdavo plojimai, mes stodavome  prieš žiūrovą ant scenos, bet už mūsų visada stovėjo JIS. Garsiai džiaugdavomės pasiekimais, aptarinėdavom pasirodymus ir visada, VISADA kartu garsiai juokdavomės iš kitų ir iš savęs, kalbėdami apie tai, kas nepavyko. O mūsų mylimiausias vadovas − už vairo ir kiekvieną parveždavo namo. Jis mums buvo kaip tėtis ir kaip geras geras draugas. Jis save išdalino visiems ir, atrodo, dar būtų likę pusei pasaulio. Mokytojau, Jums laikas prabėgo per greitai. Jūs pačiu žiauriausiu būdu man parodėte, kaip greitai jis bėga ir koks pasaulis nenuspėjamas. Jūs man padovanojot svajonę ir viską, kas įmanoma, kartu su ja. Aš amžinai Jums dėkinga.“ (Emilija)

,,Kai šis žmogus tapo mano Mokytoju, net nenutuokiau, jog Jis ne tik kantriai ir išmintingai mane ves muzikos pažinimo keliu, bet taps ir šeimos dalimi. Šių spindinčių, gyvenimą geriančių akių šviesa, nušvietusi tuomet dar ne visai man pažinotą vertybių kelią, dabar tapo besąlygiškos meilės ir atsidavimo pavyzdžiu. Vertinu kiekvieną kartu praleistą akimirką − ir juoką, ir graudulį −  bei lieku visą gyvenimą dėkinga, jog būtent Jo ištiesta ranka švelniai palydėjo manąją iki mano sielos žmogaus − Ringaudo sūnaus − rankos. Tegul per anksti nutrūkusi daina toliau skambės mūsų visų širdyse.“ (Rugilė)

Ringaudas Stoškus gimė 1975 metais spalio 17 dieną Tauragėje. Augo felčerės ir veterinarijos gydytojo šeimoje kartu su broliais Kęstučiu ir Vygantu. Mokėsi Tauragės 2-ojoje vidurinėje mokykloje, 1995 metais baigė Šiaulių konservatoriją, 2002 metais baigė Klaipėdos universiteto Menų fakulteto trimito specialybę. Dalyvavo TV projektuose ,,Lietuvos balsas“, ,,Du balsai-viena širdis“. Su žmona Jolita augino du vaikus – Martyną ir Pauliną. Jo trumpas, bet ryškus gyvenimas išliks jį pažinojusių širdyse.

Gargždų ,,Kranto“ pagrindinės mokyklos bendruomenės vardu Egidijus Žiedas, Lina Pilkaitienė