Pleškutiškės motinos širdis, talpinanti gausią šeimą ir pagalbą kitiems
Gargždų kultūros centre skambėjo patys gražiausi padėkos žodžiai, o aplinką šildė jautrios bendrystės akimirkos. Klaipėdos rajono savivaldybės meras Bronius Markauskas drauge su kolegomis čia surengė jaukų pagerbimą ir pakvietė nuoširdžiai pasikalbėti iš Vilkyčių kilusią, o dabar Priekulės seniūnijos Pleškučių kaime gyvenančią Laimutę Laniauskienę.
is susitikimas tapo prasmingu dar pavasarį prasidėjusių iškilmių tęsiniu – primename, kad šių metų Motinos dienos proga moteriai buvo įteiktas itin garbingas valstybinis apdovanojimas – ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medalis. Savo krašto tradicijas bei protėvių palikimą vaizdingoje Mažosios Lietuvos sodyboje puoselėjanti Laimutė didžiausią gyvenimo dalį ir visą savo neaprėpiamą širdį atidavė tam, kas brangiausia, – šeimai.
Visi – kaip viena komanda
„Meluočiau, jei sakyčiau, kad buvo lengva. Kasdienybėje netrūko nei didžiulių rūpesčių, nei finansinio nepritekliaus, buvo visko, – prisimindama praėjusius dešimtmečius jautriai kalbėjo L. Laniauskienė. – Berniukai mūsų buvo tikri zbitkininkai, išdykę, judrūs. Tačiau rankų niekada nenuleidome. Man labai padėjo vyresnieji vaikai. Taip ir augome – gimė tai sūnus, tai dukra, tai sūnus, tai dukra… Visi nuo mažumės turėjo savo pareigas, žinojo, kad privalo vienas kitam padėti. Užaugome kaip viena didelė, darni komanda.“
Vyriausiam Laimutės sūnui Audriui – jau bemaž keturiasdešimt, o jauniausiai atžalai – aštuoniolika metų. Audrius, kuris su savo šeima taip pat įsikūrė Pleškučiuose, vaikystę prisimena su šypsena: „Liūdna augti tokiame būryje tikrai nebuvo! Visus darbus kartu dirbdavome – ir šienaudavome, ir daržus ravėdavome, tinginiauti nebuvo kada.“ Mama jam iškart pritarė: „Bet kartoti po kelis kartus kažką padaryti ar versti nė vieno nereikėjo.“
Šiandien dauguma Laimutės vaikų gyvena Klaipėdoje. Buvo metas, kai dalis jų laimės ieškojo užsienyje, tačiau dabar visi jau sparnus nuleidę Lietuvoje. „Lankome tėvus, bet visiems vienu metu susitikti pavyksta nedažnai. Kai suvažiuoja vaikai su antrosiomis pusėmis ir anūkais, būrys nedideliame namuke sunkiai sutalpinamas“, – pasakojo Audrius.
Gausios šeimos kasdienybėje šurmulį šiandien lydi ir skaudus ilgesys. „Išauginau devynis vaikus – šešis sūnus ir tris dukras, bet prieš keturis mėnesius vienos netekau… Sirgo ji, bet nuo mūsų visa tai slėpė, sužinojome jau prieš pat pabaigą“, – dalydamasi motinišku skausmu atsiduso Laimutė.
Kas netilpdavo – likdavo namuose
Daugiavaikė mama prisiminė, kad anksčiau, kai vaikai buvo maži, tekdavo labai suktis – ji pati jiems megzdavo drabužius, kur dar puodai maisto. Laisvo laiko beveik nebūdavo. „Aš namuose nesėdėjau, beveik visada dirbau. Vaikučiai į darželius, mokyklas – ir aš į darbą“, – sakė Laimutė.
Didelė šeima turėjo automobilį, tačiau visiems kartu išvykti prie jūros ar į kitą kelionę tiesiog nebuvo fizinių galimybių. Šeimos nariai su šypsena prisimena tuometines taisykles – kas spėdavo į mašiną, tas ir važiuodavo, o kas nebeišsitekdavo – likdavo namuose saugoti sodybos.
Šiltu prisiminimu iš savo vaikystės pasidalijo ir Klaipėdos rajono meras B. Markauskas, pasidžiaugęs, kad pats užaugo penkių vaikų šeimoje. „Puikiai suprantu, ką reiškia išlaikyti ir dorais žmonėmis užauginti tokį būrį. Iki šiol atmintyje gyvi tie dideli sriubos puodai, kuriuos mano paties mama kasdien virdavo gausiai šeimynai, kad visi būtų sotūs. Vieną dieną burokynė, kitą – kopūstynė. Tikiu, kad panašiai savo vaikus augino ir Laimutė“, – sakė rajono vadovas, linkėdamas jaunajai kartai vytis mamą ir taip pat kurti gausias šeimas.
Tuo tarpu vicemerė Violeta Riaukienė susitikime prisiminė vieną iš Laimutės dukrų, kurią jai pačiai teko mokyti: „Tikrai pavyzdinga mokinė buvo – nepaprastai darbšti, stropi.“ Šiandien ši dukra sėkmingai dirba Registrų centre Klaipėdoje, patvirtindama tėvų įskiepytą atsakingumą.
Rami darbe, aktyvi sodyboje
Apie šią daugiavaikę mamą ir jos atžalas gražiai atsiliepė Priekulės seniūnijos seniūnė Daiva Bliūdžiuvienė: „Mano vyras – pedagogas, jis visada gražiuoju minėdavo Laniauskų vaikus. O ir pati Laimutė – geras, kantrus žmogus. Gal ji namuose išsiliedavo, bet darbe būdavo labai rami, santūri, konstruktyviai priimdavo bet kokią kritiką. Rodė pavyzdį kolegoms, kad reikia su viskuo sutikti, o daryti taip, kaip geriausiai išeina.“
Nors Laimutė dėl pašlijusios sveikatos iš darbo seniūnijoje išėjo šiek tiek anksčiau, nesulaukusi oficialaus užtarnauto poilsio dienos, seniūnė džiaugiasi, kad dabar ji pagaliau turės laiko sau.
Laimutė atvirai prisipažino, kad sėdėti rankas sudėjus ji tiesiog nemoka, o su vyru Vytautu vis dar tvarkosi savarankiškai. „Vaikų pagalbos kol kas nereikia, patys su vyru apsirūpiname, viską pasidarome. Anksčiau ūkiškai gyvenome, buvo daug sunkiau, dabar lengviau – tik vištų dėl savęs turime“, – pasakojo moteris.
Didžiausia jos atgaiva ir ramybės uostas – sodybos aplinka. „Kai tik lauke atšyla, namuose manęs nerasite. Vos prašvitus aš jau krapštausi sode, darže ar prie savo gėlynų. Žemės darbai man teikia jėgų, o vakare, po visų darbų lauke, jau galima ir televizorių pažiūrėti, naujausią spaudą paskaityti.“
L. Laniauskienės gerumo ir vidinės energijos visada užteko ne tik saviems. Kelis dešimtmečius ji nuoširdžiai rūpinosi Priekulės seniūnijos gerove, o po darbų visuomet rasdavo laiko ištiesti pagalbos ranką sunkią netekties valandą išgyvenantiems kaimynams ar gedinčioms šeimoms – patardavo organizaciniais klausimais, lydėdavo iki pat kapinių ir būdavo šalia jautriausiu momentu. Šis šviesus Laimutės pavyzdys įrodo, kad didžiausi ir prasmingiausi gyvenimo darbai tyliai nugula į pačius gražiausius kasdienybės žiedus.
Gintarė KARMONIENĖ
Autorės nuotr.
