Vienišumą sklaido „Sidabrinės linijos“ savanoriai

Autorės nuotr. Grupė „Sidabrinės linijos“ savanorių su įkūrėju M. Čiuželiu, koordinatore I. Čerbulėniene.

Dešimtmetį veikiančios „Sidabrinės linijos“ įkūrėjai pastebėjo, kad daugiausia vienišų žmonių gyvena didmiesčiuose. Nemokama draugystės, bendravimo ir pagalbos telefonu paslauga Lietuvoje naudojasi daugiau nei 6 tūkst. senjorų, dirba apie 600 savanorių. „Vienas telefono skambutis gali pakeisti žmogaus gyvenimą“, – kalbėjo „Sidabrinės linijos“ įkūrėjas Marius Čiuželis.

Telefoniniai draugai
Dešimtmetį mininčios „Sidabrinės linijos“ savanoriai – bendraminčiai, neseniai susitikę Karklėje, ne tik aptarė savo rūpesčius, bet ir skleidė žinią poilsiautojams apie šią nemokamą emocinę pagalbą vienišiems žmonėms, kvietė aukoti. „Jos labai trūko ankstesniais metais, todėl ir sugalvojome įkurti „Sidabrinę liniją“, – pastebėjo jos įkūrėjas M. Čiuželis. – Savanoriai, bendraudami su pašnekovais, sukuria draugystės, artumo ir bendravimo ryšį, kuris suteikia džiaugsmo, vilties ir noro gyventi“.
Aktyvi „Sidabrinės linijos“ savanorė – kretingališkė bibliotekininkė Birutė Grybauskienė šios veiklos įkvėpta net dainą sukūrė. Kretingalėje per šventes ji skleidžia žinią apie šią socialinę paslaugą, padedančią spręsti visuomenės ir vyresnio žmogaus vienišumo, socialinės atskirties ir bendravimo trūkumo problemas, kviečia paaukoti „Sidabrinei linijai“.
Jos svajonė buvo susiburti Karklėje, todėl daug prisidėjo, kad šis susitikimas įvyktų. Savanoriai nuotoliu bendrauja kartą per mėnesį, o kartais susitinka.
„Man patinka savanoriauti – jaučiuosi reikalinga, – atskleidė B. Grybauskienė. – Trečius metus pokalbius vedu su tuo pačiu garbaus amžiaus senjoru – džiaugiuosi, kad jis manęs laukia kitame laido gale. Ir netgi buvome susitikę – pašnekovai gali susitikti patys prisiimdami atsakomybę“.
Žemaitijoje yra daugiau „Sidabrinės linijos“ savanorių, suvokiančių šios pagalbos prasmę.
Dovanoja savo laiką
Pasak M. Čiuželio, daugiau nei prieš dešimtmetį labai trūko emocinės pagalbos pažeidžiamoms visuomenės grupėms – senjorams, negalios varginamiems žmonėms. „Dėmesys buvo tik materialinei rūpybai. Mums su žmona Kristina, kuri užaugo su seneliu ir turėjo stiprų ryšį su juo, iš asmeninės pajautos kilo mintis, kad galime prisidėti – kurti sisteminį darbą, kuris pasiektų daugelį, – kalbėjo „Sidabrinės linijos“ įkūrėjas M. Čiuželis. – Suradę panašią liniją, veikiančią Anglijoje, nuvykome ir pasisiūlėme įkurti jų filialą Lietuvoje. Tačiau jie nenorėjo plėstis, bet sutiko pasidalinti savo patirtimi. Po pusmečio mes įkūrėme „Sidabrinę liniją“.
Dabar čia savo laiką dovanoja 520 savanorių. Aktyvios komandos Šiauliuose, Marijampolėje, Kėdainiuose. Pokalbiams užsiregistravę daugiau nei 6 tūkst. senjorų, tačiau ne visi nuolat juose dalyvauja: kai kurie tik tada, kai jaučia poreikį kalbėtis ar ieškodami informacijos. M. Čiuželis pastebėjo, jog emocinė ir informacinė pagalba buvo ypač reikalinga kovido laikotarpiu. „Turėjome daug darbo: paskambinusiuosius raminome ir ieškojome jiems reikalingos informacijos konkrečiose savivaldybėse. Juk daug kas tada rūpėjo žmonėms – kada gaus pensiją, ar gali eiti į vaistinę ir kita“, – kalbėjo M. Čiuželis.
Vienišesni didmiesčiuose
„Kurdami „Sidabrinę liniją“ manėme, kad vienišumas – regionuose gyvenančių vyresnių žmonių problema. Tačiau apsirikome: čia žmonės pažįsta, lanko vieni kitus. Didžiausias susvetimėjimas didmiesčiuose. Sveikatos sutrikimų varginamas daugiabučio gyventojas negali išeiti iš namų – sėdi tarp keturių sienų kaip kalėjime. „Sidabrinė linija“ – langas į pasaulį: pasikalba, pasiguodžia, padainuoja su savanoriu“, – dėstė M. Čiuželis.
Jo manymu, ne pokalbis svarbiausia, o ruošimasis, jo laukimas: pozityvus nusiteikimas keičia dvasinę būseną. Jis vyksta kartą per savaitę, trunka iki pusantros valandos.
Ieškantys telefoninio draugo, norintys išsikalbėti, rasti paguodą senjorai turi skambinti į „Sidabrinę liniją“. „Mūsų konsultantė išklausys ir suras pašnekovą pagal pomėgius, požiūrį į gyvenimą, ir net politines pažiūras. Galės rinktis, su kuo kalbėtis – su jaunesniu ar senjoru, – kalbėjo M. Čiuželis. – Žmogus gali pasakoti ką nori. Pasitaiko, kad pašnekovas piešia save itin turtingą, arba pateikia save kaip kenčiančią auką. Bet mes netikriname faktų . Mums svarbu, kad senjorai atrastų sau veiklą, pomėgį. Telefono skambutis keičia gyvenimą. Smagu, kai žmonės po skambučio dėkoja“.
„Sidabrinės linijos“ savanoriškos veiklos koordinatorė Ieva Čerbulėnienė kalbėjo, jog iš kelių šimtų savanorių dalis gyvena užsienyje. Savanorių amžius – nuo 18 iki 86-erių metų. „Mano misija – padėti jiems ateiti į „Sidabrinę liniją“, atrasti prasmę, santykį su senoliais, padėti spręsti iškilusias problemas. Esu savanorių pagalbininkė“, – atskleidė I. Čerbulėnienė.
Mokėti išklausyti
Nuo pat „Sidabrinės linijos“ įkūrimo savanoriauja vilnietė Asta Jurėnaitė. „Ilgai galvojau, kur galėčiau realizuoti save, nes turėjau laiko. Pagalvojau, kad dirbti su vaikais daug norinčiųjų, o su senoliais – ne tiek daug, nes reikia kantrybės, empatijos, mokėti išklausyti“, – kalbėjo savanorė.

Savanorės A. Jurėnaitė ir B. Grybauskienė džiaugėsi susitikusios ir pasidalijusios patirtimi.

Per dešimtmetį ji turėjo ne vieną pašnekovą, kurių amžius nuo 90 metų. „Didžiausias atlygis, kai žmogus prašo nepalikti jo, nes turi tik mane vieną. Nei vaikų, nei artimųjų. Yra socialiniai darbuotojai, kurie atveža sriubos, vaistų, bet neturi laiko išklausyti. Tada suvoki savo veiklos prasmę“, – prisipažino Asta. Ji prisiminė, kad viena pašnekovė turėjo 5 vaikus, bet šie atėję pas mamą, nenorėjo klausytis šios tų pačių istorijų.

„Sidabrinė linija“ – nemokama draugystės, bendravimo ir pagalba vyresniems žmonėms

tel. 0 800 800 20.

A.Jurėnaitės aplinkos žmonės dažnai teiraujasi, apie ką ji kalbasi su „Sidabrinės linijos“ pašnekovais. „Pokalbiai nuoširdūs – apie viską. Su viena močiute dainuojame. Kita dalijasi savo eilėraščiais. Aš irgi rašau eiles – deklamuoju savo. O kartais kalbamės apie paprasčiausius dalykus – ką valgėme, – atskleidė savanorė. – Senyvo žmogaus pasaulis – keturios sienos. Ką naujo jis gali papasakoti? Vilnietė pašnekovė prašo manęs papasakoti, kur buvau, kur ėjau Vilniuje. Klausydamasi ji įsivaizduoja tas miesto gatves, vietas. Aš galiu klausytis to paties, girdėti ir atliepti“.
Savanorė A. Jurėnaitė džiaugiasi esanti „Sidabrinės linijos“ bendruomenės dalis.
„Sidabrinės linijos“ Šiaulių krašto atstovybės vadovė Viktorija Tarasovaitė atėjo į ją ieškodama prasmingos veiklos su senoliais. „Gyvenau su močiute, kuri labai sirgo ir jai trūko bendravimo. Galvodavau, kaip būtų gerai, kad jai kas paskambintų, bet tada emocinės pagalbos ir draugystės pokalbių telefonu nebuvo, – kalbėjo Viktorija, 9 metus savanoriaujanti „Sidabrinėje linijoje“. – Labai reikalinga ši pagalba senyviems žmonėms – jiems reikia telefoninio draugo. Išsikalbėti, dalintis nuomonėmis, klausti – labai svarbu. Sumažinus senjorų vienišumą pasaulis bus gražesnis. Savanoriaudama matau didelę prasmę“.
Virginija LAPIENĖ