Duonos kaina – nematoma ir neįvertinama
Duonos kaina ne ta, kurią mokame parduotuvėse už patogiai suraikytą kepalą ar jo puselę. Turiu galvoje visas auginamas, brandinamas, renkamas gėrybes, atsiduriančias ant miestų ar miestelių, o dabar jau ir kaimo valgytojų stalų.
Koks nuostabus skonis burnoje susiliejus juodos ruginės duonos kąsniui su saldaus pieno gurkšniu. Pirmas ir paprasčiausias valgis, kuriuo mažas ir suaugęs malšindavo alkį. Užmiršta tai, o šiuolaikiniai gudriai pasivadinę dietistais influenceriai (nuomonių formuotojai pagal reklamos įgeidžius), sakytų, ko gero, kad tai net nelabai sveika. Bet ne apie sveikatą čia.
Vitoj kaimų – agrogamyklos
Kai visa Lietuva birželyje alpėjo nuo užplūdusios karščio bangos, mažytė dalis jos gyventojų be didesnių dūsavimų džiaugėsi kaitra ir skubėjo šienauti. Tik kas ta šienapjūtė ir kam dabar ji rūpi? O kokia čia problema? Juk modernūs traktoriai, oro kondicionieriai. Tik dirbk ir norėk.
Bet kažkodėl nenori. Vis mažiau ir mažiau jaunų žmonių renkasi ūkininkavimą. Ypač gyvulininkystę. Nes tai sunkus ir labai daug laiko, žinių, patirties atsidavimo ir dar daugybės kitų dalykų prašantis darbas. Europos Komisijos duomenimis, tik apie 12 % visų ūkininkų yra jaunesni nei 40 metų (ši riba žymi jaunuosius ūkininkus).
Kasmet garsiai kalbama apie baigiamuosius ir stojamuosius egzaminus, populiarias profesijas, tačiau neteko girdėti apie tai, kad jaunimą skatintų rinktis žemdirbio kelią. Tik įsivaizduokite – žinomas profesorius, daktaras gėrisi savo ūkininko keliu pasukusia atžala. Tai galėtų nutikti tik stebuklinėse pasakose.
Ar šiuolaikinis ūkininkavimas nėra sudėtinga profesija? Ar čia nereikia mokslo žinių ir išmanymo? Lyg jaunieji ūkininkai ims ir iš kažkur stebuklingai atsiras.
Tikrai neatsiras, jų skaičius ateityje dar labiau mažės. Priežasčių keletas – kas ragavo šio pyrago, nelabai nori, ypač gyvulininkystės. Kita sukurta problema – norint ūkininkauti, reikia bent šiek tiek žemės. Jos įsigyti darosi veik neįmanoma ne tik dėl išaugusių kainų, bet ir dėl įstatymais sukurtų trukdžių. Tad ateityje, panašu, vietoje kaimų ar vienkiemių klestės agrokoncernai, agrogamyklos, atsiradusios kaimo sunaikinimo politikos, gražiai įvyniotos į spalvotą apgaulių popierėlį ,dėka.
Jaunimas tiesiogine to žodžio prasme nenori bristi į mėšlą ir auginti gyvulius. Privengia ir šiek tiek „švaresnio“ veterinaro darbo su stambiųjų raguočių ir kitų ūkinių gyvulių gydymo profiliu. Šunų, kačių ir kitų mielų padarų gydymas ir priežiūra žymiai švaresnis ir didesnį pelną nešantis užsiėmimas, nei braidyti po tvartus ir mėšlą. Dėl to ūkinių gyvūnų sveikata ir gerove rūpinasi vis dar netingintys dirbti pensinio amžiaus veterinarai. Jaunų veterinarų į tvartus neprisišauksi.
Padėjėjų nė su žiburiu nerasi
Jokia ne naujiena, kad Lietuvoje mažėja gyvulių, nebėra ganyklų. Net gražiojoje Dzūkijoje prireikė eksperimento žemyninėms kopoms atverti – ėmė kontroliuojamai deginti miškus. Anksčiau viską sureguliuodavo gyvulių ganymas, o kai juos pakeitė kviečiai, pasirodo, sutriko visa natūrali ekologinė pusiausvyra.
Kai didžioji šalies gyventojų dalis užplūdus pirmai karščio bangai vėsinosi vandenyje ir kitais įmanomais būdais, „gyvulininkai“ nuo anksčiausio ryto guldė pradalges. Rasai nukritus, šieną vartė, grėbė, suko į rulonus. Kuo greičiau, kuo skubiau, nes prie dabartinių permainingų orų niekada nežinai, ko laukti.
Jau nuo gegužės galo pažįstamo ūkininko šeima guldė pievas į pradalges, rulonus suko ir per naktį. Pieninėms karvėms ypač svarbi gera, baltyminga pirmoji žolė. Kai dienos ilgos, o naktys trumpos, beveik nesutemsta, negali laukti, reikia skubėti su šienapjūte.
Dviejų mažylių mama Viktorija, atlėkusi sugaudyti iš ganyklos išsilaužusių telyčių, skubomis pasakojo, kad viena pati melžė 130 karvių. Nes buvusi melžėja darbą paliko, o kitos ieškok neieškojęs per laikraščius ar užimtumo tarnybą, siūlyk, ką nori – nėra. Priedo brolienė susirgo, o karves reikia melžti du kartus per dieną. Ryte penktą pradeda, per keletą valandų susitvarko, paskui girdo veršius, šiek tiek atsikvepia, o paskui – vėl ta pati vakaro karuselė. Svajose ji jau matė naują robotizuotą fermą, tačiau įsigytoje žemėje tokiam statiniui leidimas nebuvo išduotas. Teko atsisakyti ir minties netoliese pasistatyti namą šeimai.
–Kada tu pailsi, paklausiau jos kartą, kai ji pagimdė antrą mergaitę.
–Oi, pailsėjau pakankamai, – atitarė ji. – Po gimdymo net dvi dienas pragulinėjau, kol išėjau dirbti.
Ji augina ir mėsinių galvijų. Šią žiemą angusų jaučiai, šiaip draugiški ir pripažįstantys šeimininkę, jos vos neužbadė . Laimė, kažkaip išrėpliojo pro įsisiautėjusių bulių kojas gyva, nors gerokai apmindžiotais šonais…
– Nebevaryk tiek su tais gyvuliais, – mėginu pertarti jos ryžtą.
–Negaliu,– nusibraukia už ausies plaukų sruogą, – iki pensijos teks arti, bankai už paskolas smaugia, kur nedirbsi…– ir nurūksta aptrankytu visureigiu atgal į fermas.
Trumpoji grandinė tampa ilgąja
Per keletą dienų 1 000 rulonų susukęs jaunasis ūkininkas į klausimą, ar dar nesapnuoja rulonų, šyptelėjo ir paaiškino suprantantis nuovargį taip: kai ir miegodamas imi girdėti preso pypsėjimą vadinasi jau pervargai.
Ir taip kasdien, po keliasdešimt hektarų, iš ryto, kol rasa pjauna, po pietų varto, grėbia ir renka. Be pietų pertraukos ar darbo valandų. Reikia skubėti, nes jei užlis, užmirks laukai, kaip įvažiuosi su technika. Pirma žolė pati geriausia. Jos reikia mėsinėms motininėms karvėms, kad šios lauku surujotų, kad atsivestų sveikus veršelius, kad iš jų užaugtų sveiki ir geri gyvuliai – kokybiškos mėsos nori visi.
Ekologinio galvijų ūkio savininkas šiemet nusprendė nebedalyvauti vadinamojoje trumpojoje maisto tiekimo grandinėje, nes tai daug laiko ir kitų sąnaudų reikalaujantis užsiėmimas. Anksčiau, kol gyvulių supirkimo kainos buvo labai žemos, dar šiek tiek apsimokėjo, nors susirinkti klientų pageidavimus kur ir kada vežti mėsą yra labai daug laiko ir energijos atimantis procesas, priedo skerdyklos paslaugos, kiti biurokratiniai dalykai.
Prieš kurį laiką supirkėjai buvo šiek tiek pakėlę superkamų gyvulių kainas, o dar sukilo kuro kainos, tad dalyvauti trumpojoje maisto tiekimo grandinėje nebeapsimoka.
Priedo visokie įsipareigojimai, ir įpareigojimai – tai NMA laukus nufotografuok, tai tą, tai aną pranešk.
Rudenį šeima susilauks antrojo mažylio, verkiant reikia namo, tačiau vietoje jo dabar tenka statyti įvairiausius reikalavimus ir standartus atitinkančią mėšlidę.
Sekmadienis, termometras rodo + 34 pavėsyje, tačiau abu dirbame laukuose.
Karštis nežmoniškas, jaučiu, kaip svyla kojų kulkšnys, nors sijonas siekia nupjautą pievą, grėbliu lyginu sugrėbto šieno eiles.
Nes tik pirmadienį galime gauti presą. Mūsų „Dobilas“ – toks lietuviškas prie senuko T-40 traktoriaus kabinamas šieno grėblys jau pavargęs, nors ir kaip tėtė stengtųsi, dailiai nebesugrėbia.
Visą dieną dirbus, vis tik pavyko, šienas eilėse. Tėtė, jau devintoje dešimtyje, vakare nors pervargęs, patenkintas nuėjo miegoti – šienas išdžiūvo, sugrėbtas, rytoj supresuos.
Naktį netikėtai nugriaudė perkūnas su lietumi. Iš ryto vėl vartėme į eiles suvarytą šieną, džiovinome, grėbėme.
Ne vienas prakaito lašas sroveno nugara, nuo nosies ir visur, kur tik jis tryško.
Koks nuostabus skonis burnoje susiliejus juodos ruginės duonos kąsniui su saldaus pieno gurkšniu.
Kokia nematoma ir nevertinama jo kaina. Ar vis dar rasis savanorių ją mokėti?
Daiva SRĖBALIŪTĖ
Autorės nuotr.
Koks nuostabus skonis burnoje susiliejus juodos ruginės duonos kąsniui su saldaus pieno gurkšniu.
Kokia nematoma ir nevertinama jo kaina.
Ar vis dar rasis savanorių ją mokėti?
