Šatrių šimtametės stiprybė: meilė žmonėms ir Dievui
„Jauna mėgau dainuoti ir kaimo gegužinėse, ir namuose, ir dabar dainuoju – repetuoju savo šimtmečio šventei“, – šypsodamasi „Bangos“ žurnalistus pasitiko Šatrių kaime, gražioje sodyboje, kurią globoja kryžius ir supa medžiai, gyvenanti Elzbieta Paulikienė. Šiandien, rugpjūčio 28 dieną, jai sukanka šimtas metų. Jubiliatė, dalydamasi prisiminimais apie šeimą ir tėviškę, džiaugėsi, kad yra mylima, todėl nesijaučia vieniša, o gera nuotaika užkrėsti gali bet kurį už save gerokai jaunesnį ir dar naujienas, kurias sužino iš „Bangos“ laikraščio, gali papasakoti.
Skirtingi likimai
Prieš 100 metų gimusios Elzbietos pasaulis iš pradžių tilpo tėvų Pulcherijos ir Jono Andriejauskų namuose prie senųjų Vaitelių kapinių, didelėje dviejų galų troboje. „Buvau devintas vaikas šeimoje. Iš viso mama pagimdė dešimt, bet du jauni mirė, todėl užaugome aštuoni vaikai. Turėjau seseris Oną ir Mariją, o brolių – net penkis: Antaną, Feliksą, Alfonsą, Zenoną ir Mykolą“, – vardijo Elzbieta. Juos visus šimtametė mini savo maldose ir vartydama senų nuotraukų albumus. Senolės šypseną, matant įamžintus brangius seserų ir brolių veidus, nejučia paslepia slogių prisiminimų šešėlis – karas, pokaris, partizanų kovos, tremtys – viskas buvo šalia. „Sesuo Marija buvo pirmagimė – į pasaulį atėjo 1906 metais, o 1951 m. rugsėjo 20 d. buvo ištremta į Irkutsko sritį kartu su tėvais, kaip ir 1928 metais gimęs brolis Zenonas. Laimei, visi išgyveno ir 1956 m. sausio 10 dieną grįžo į Lietuvą, o brolis Antanas pasiliko gyventi Krasnojarske“, – pasakojo Elzbieta. Ji, kaip ir sesuo Ona, kai trėmė tėvus, brolius ir seserį Mariją, jau buvo ištekėjusi, todėl tremties išvengė.
Išgarsėjo ne tik Lietuvoje
Ne visus Jono ir Pulcherijos Andriejauskų vaikus rinkosi likimas, kiti likimą rinkosi patys. Alfonsas, gimęs 1922 m., baigė inžineriją, statė tiltus. Prieš Antrąjį pasaulinį karą jis emigravo į Vokietiją, po to – į Ameriką. Ilgą laiką gyveno Baltimorėje. Susitikti su Lietuvoje likusiais šeimos nariais sovietmečiu buvo beveik neįmanoma, tačiau iš Tėvynės į Ameriką keliavo artimųjų laiškai, iš svetimos šalies plaukė Alfonso atsakymai jiems. Mirė A. Andriejauskas Amerikoje, bet palaikai 2016 m. lapkričio 26 dieną buvo pargabenti į Lietuvą ir palaidoti Laugalių kapinėse.
Su broliu Mykolu, pasirinkusiu jėzuitų vienuolio ir misionieriaus kelią, vis dėlto artimiesiems po ilgų nesimatymo metų pavyko susitikti. „Zimbabvėje Mykolas misijose dirbo amatų mokytoju, sodininku. Jam teko ir stipriai išsigąsti dėl savo gyvybės Zimbabvėje vykstant sukilimui, tačiau tada viskas baigėsi laimingai. Apie Mykolą rašė ir pasaulinė spauda, nes 1984 m. jis buvo atvykęs į Lietuvą, tačiau tąkart nebuvo lemta pasimatyti su išsiilgusia šeima – sovietai sulaikė ir deportavo“, – apie dėdės misionieriaus gyvenimą pasakojo Elzbietos dukra Rymantina Lebednykienė. Mykolui vis dėlto pavyko ne kartą aplankyti brolį Alfonsą Baltimorėje, kitus gimines JAV ir net Lietuvoje susitikti su artimaisiais. 1996 metais Mykolas mirė ten, kur dėl kitų nugyveno didžiąją savo gyvenimo dalį, – svetimoje Afrikos šalyje, tapusioje jam namais.
J. ir P. Andriejauskų sūnus Feliksas iš savo gimtųjų namų Vaiteliuose niekur savo noru nesitraukė, tačiau tuščiai laiko neleido. Tapęs Žemaičių apygardos partizanų ryšininku, jis siuvo drabužius, slėpė ir gydė sužeistus partizanus, o žuvusius palaidodavo miške. Išduotas, o 1950 m. lapkričio 17 d. suimtas buvo nuteistas 10 metų lagerio, 1951 m. spalio 23 d. išvežtas į Oziorlagą Irkutsko srityje. 1955 m. lapkričio 30 d. ištremtas į Idealą Alario rajone, Irkutsko srityje. Į gimtinę grįžo 1956 m.
Augo su dvikamiene liepa
Kai Elzbieta prisimena karo ir pokario laikus, širdis ima smarkiai plakti kaip anuomet, kai Vaitelių kaime nakties tyloje aidėdavo šūviai, kai kaimynai vieni kitiems pašnabždom perduodavo, ką girdėję šnekant apie partizanus ar trėmimus, kai nuolat tvyrojo nerimas. Tačiau slogius prisiminimus keičia ir šviesūs – jaunystės, kai gimtuosiuose Vaiteliuose sklido jaunimo dainos, vykdavo gegužinės, o iš tėvų išgirsta legenda apie kaimo kapinaitėse palaidotą kunigaikštį Vaitelį ir ant jo kapo augančią dvikamienę liepą lydėjo visą gyvenimą. „Senosiose Vaitelių kaimo kapinaitėse stovėjo trys mediniai kryžiai. Apie juos mano sesuo Marijona, vyresnė 19 metų, vasarą sodindavo gėles. Kapinaitėse kaimo žmonės giedodavo „majavas“. Šeštą valandą vakare laukais nuaidėdavo garsas: vaikai metaliniu strypu trenkdavo į noragą, taip kviesdami giedotojus“, – prisimena E. Paulikienė, su broliais ir seserimis irgi giedojusi būryje kaimo žmonių. Šimtametė tebesaugo šventųjų paveikslą, kurį per „majavas“ anuomet kabindavo kapinėse. Elzbietos dukrų Rymantinos ir Virginijos bei sūnaus Kazimiero prisiminimuose iki šiol išlikęs vaizdas, kai giedoti „majavų“ traukdavo žmonės į kaimo kapines, o tradiciją juos kviesti norago garsu perėmė jie, būdami vaikai.
„Aplink liepą – visas gyvenimas. Mes su ja augome“, – sako Elzbieta, prisiminusi ir sukrėtimus, ir džiaugsmus, patirtus gyvenant Vaitelių kaime. Gimtojoje sodyboje gimė ir visi trys jos vaikai.
Kai iš Sibiro tremties grįžo Elzbietos tėvai ir brolis Zenonas (brolis Antanas liko gyventi Sibire), ji su vyru ir vaikais išsikraustė į Šatrius, tačiau tėviškėje prie Vaitelių liepos dar ne kartą glaudėsi iš visų pasviečių susirinkusios gausios Andriejauskų šeimos atžalos.
Puoselėja giminystę
1950 metų sausio 15 dieną ištekėjusi Elzbieta prieš 36 metus tapo našle. „1990 metais tėvelis staiga mirė. Jis buvo patriotas, labai troško laisvos Lietuvos, bet taip ir nespėjo ja pasidžiaugti“, – sako Rymantina, su mama gyvenanti sodyboje, kurioje visada pagarbiai iškelta plazda Lietuvos trispalvė. Ji pasitiks ir į E. Paulikienės jubiliejų pavakarę susirinksiančius giminaičius. Nuoširdžiai kasdien besimeldžianti senolė savo 100-ąjį gimtadienį, kurį mini šiandien kartu su gausia gimine, pradės malda Plikių Šv. Šeimos – Jėzaus, Marijos ir Juozapo bažnyčioje šv. Mišiose. „Mamą namuose dažnai aplanko Plikių Šv. Šeimos – Jėzaus, Marijos ir Juozapo parapijos klebonas Vytautas Liesis, o kasdien kelias valandas ji klauso „Marijos radijo“. Mama visada buvo pamaldi, o jos prosenelis ir senelis buvo vargonininkai“, – pasakoja Rymantina, 23 metus gyvenanti kartu su mama, kuri po kojos traumos nevaikšto, tad jau 12 metų ją slaugo ir pildo jos prašymus bei norus. Rymantinai padeda sesuo Virginija ir brolis Kazimieras, močiutę lanko septyni anūkai ir dvylika proanūkių.
„Kas kelerius metus renkamės į giminės susitikimus, o mamos jubiliejuje dalyvaus 60 giminaičių – sodyboje daug vietos senų medžių prieglobstyje. Švęsime su muzika ir dainomis. Mama repetuoti dainas jau seniai pradėjo“, – šypsojosi sukaktuvininkės dukra Rymantina, rodydama svečių šeimoms skirtus albumus nuotraukų, kuriose įamžintos mamos ir giminaičių gyvenimo akimirkos. 100 metų sukaktį E. Paulikienė pasitinka apsupta artimųjų ir puikiai nusiteikusi.
Laima ŠVEISTRYTĖ
Asmeninio archyvo nuotr.
