Veikli daupariškė niekada nenuobodžiauja

„Veislinių pomidorų, gėlių, puošiančių sodybą, auginimas ir priežiūra, gamtos fotografavimas, žvejyba, knygos apie šeimos istoriją rašymas, kelionės, politika, vandens aerobika su trenere…“ – paklausta apie pomėgius vardija Klaipėdos rajone, Dauparuose, gyvenanti Regina Kernagienė, kuri niekada nesako, kad neturi ką veikti. Netoli Tauragno ežero Utenos rajone gimusi Regina nuo vaikystės pamėgo gamtą, tad gimtojoje sodyboje kas vasarą pasisemia jėgų.

Žvejyba nuo vaikystės

Jei R. Kernagienę kas pakviečia paiškylauti su meškere, turi būti rimta priežastis, kad ji atsisakytų. Žvejoti Reginą išmokė jos tėtis. „Vaikystėje ne tik žvejojau, bet ir išmokau dirbti įvairius darbus, vairuoti motociklą“, – šypsojosi pašnekovė, prisiminusi nuotykius, patirtus gamtoje. Žvejybą visam gyvenimui pamėgusi Regina žvejodavo net ant ledo. Atsidurti vandenyje ne savo noru žiemą neteko, bet apsivertus valtelei vasarą – pasitaikydavo, tačiau vandenyje ji nuo mažens jautėsi kaip žuvis – moka puikiai plaukti.

Jei reikėtų išvardinti laimikius, tai paskutinis būtų draugės tvenkinyje pagautas apie trijų kilogramų karpis. O vaikystėje iš Tauragno ežero, kuriame gyvena daugiau nei 10 rūšių žuvys, yra ištraukusi ir didesnių lydekų. „Tada nesverdavome, nematuodavome, bet kai prisimenu, jos tikrai buvo didelės, sunkiai į kuprinę tilpdavo“, – sakė aistringa žvejė.

Kas vasarą Regina bent savaitę ar dvi praleidžia gimtojoje sodyboje, kur sename tvenkinyje knibždėte knibžda karosai. Kartais su broliu jų pasigauna. Grįžimas į gimtuosius namus – Reginai maloniausia atgaiva.

Pomidorai klesti

Reginą galima vadinti gėlių ir pomidorų karaliene. „Kas rytą pasisveikinu ir su gėlėmis kieme, ir su pomidorais atėjusi į šiltnamį“, – šypsojosi moteris, auginanti daugiausia veislinius, o ne hibridinius pomidorus. „Bangos“ redakcijai feisbuko paskyroje paskelbus pomidorų nuotraukų konkursą, Regina atsiuntė ne vieną, o jose puikavosi įvairiausių formų ir spalvų (skonius sužinojome vėliau) pomidorai. Sėklas, išsirinkusi pagal aprašymus, ji perka iš žinomų veislinių pomidorų augintojų Vilmos Burneikienės iš Panevėžio ir Lilijos Jasevičienės iš Telšių. Reginos šiltnamyje dera lietuviškų ‘Roma’ ir ‘Obelėlė’, ukrainietės veislinių pomidorų selekcininkės Sofijos Isakovos linijos – ‘Saldžioji karamelė Sofi’, ‘Raudonoji karamelė’ (ypatingai derlingos ir švelnaus skonio), ‘Blaženstvo’ veislių pomidorai.

„Vaikystėje ir net būdama studentė į pomidorų pusę net pažiūrėti nenorėjau. Bet kai vieną kartą paragavau, atradau skirtingų skonių ir pradėjo patikti. Kai kurie pomidorai yra tokie, kad juos gali valgyti kaip vaisius be jokių priedų, nes šie tik nuslopina tikrąjį pomidorų skonį“, – sakė Regina.

Pomidorų sėją ji pradeda vasario pabaigoje. Kad nereikėtų papildomai persodinti, sėja po vieną sėklytę į vazoną ir įkurdina ant palangės antrame namo aukšte.

Stikliniame šiltnamyje, kuris statytas daugiau nei prieš 40 metų, šį pavasarį nuo balandžio 4 iki 10 dienos Regina pasodino 33 pačios užsiaugintus daigus, o tarp jų į tarpelius – serenčių ir bazilikų. Vietos neliko nei agurkams, nei paprikoms. „Žemė keista gal porą kartų, o kiekvieną rudenį pasėju garstyčių, apvarpau, pavasarį į duobes dedu visokio gėrio: biohumuso, žuvų miltų, pelenų, sutrintų svogūnų ir kiaušinių lukštų, „Durpetos“ durpių, po saują granuliuoto galvijų mėšlo…“ – vardijo Regina ir priminė, kad kiekvienam daigui reikia po 10 litrų vandens. Laisto kartą per savaitę, o jei karšta – pagal poreikį. Žinoma, pasirūpina, kad pomidorams augant netrūktų kalcio, boro, kitų medžiagų, tad tenka purkšti. Pomidorams labai svarbu vėdinimas: kai pavasarį atidaro šiltnamio duris, nebeuždaro iki rudens.

„Dviem žmonėms pakaktų ir 5–6 pomidorų, jei nėra noro spausti sulčių, daryti padažų, pagardų. Kadangi derlius būna didelis, daug jo išdaliju, o iš to, kas lieka, ruošiu atsargas žiemai“, – sakė Regina ir pasidalijo keliais receptais. Kadangi žiemą norisi prisiminti natūralų pomidorų skonį, dalį jų supjausčiusi prikemša į stiklainiukus kartu su česnako skiltelėmis, petražolėmis ir druska. Tada pakaitina stiklainius puode. Nereikia nei aliejaus, nei acto. Padažai, pagardai – viskas dera prie Reginos ruošiamų mėsos patiekalų, o gaminti maistą ji tikrai mėgsta.

Gyvena tarp žiedų

Kernagių sodyboje Dauparuose nuo ankstyvo pavasario žydi krokai, narcizai, hiacintai, tulpės, irisai, rododendrai. Kiek vėliau keri bijūnų žiedų grožis, vienadienės, flioksai, ramunės, o rudeniop – ežiuolės, jurginai. „Dabar klesti visokių rūšių hortenzijos, karališkosios lelijos aukštesnės ir už mane. Gal prieš 10 metų parodoje „Ką pasėsi…“ pirkau jų daigų. Puikiai prigijo, auga, prisidaugino, jau reikėtų skaidyti kerus“, – su meile apie gėles visada kalba jas mylinti moteris. Kartą kaimynė paklausė, kodėl pelargonijas laiko antrame aukšte ant palangės. „Vietoj užuolaidų“, – nusijuokė Regina, neatsispirianti pagundai vis kokią dar neaugintą pasisodinti. Gėlės, žvejyba, kelionės, fotografija – atgaiva, o pavargti Reginai yra nuo ko – šeima ūkininkauja, sūnūs Rytis ir Rimvydas – irgi, tad rūpesčių pakanka visus metus, o Žemės ūkio akademijoje įgytos žinios praverčia iki šiol.

Dalį laiko Regina skiria Savivaldybės tarybos narės pareigoms. O paklausta, ko nemėgsta, atsako: nieko neveikti ir pavydėti kitiems. Jai skaudu ir pikta dėl beatodairiško miškų kirtimo plynai be įsipareigojimo atsodinti, gamtos (oro ir vandens) teršimo, korupcijos aukščiausiuose valdžios sluoksniuose.

Laima ŠVEISTRYTĖ

Autorės ir asmeninio archyvo nuotr.