Klaipėdos rajono kultūros forumas: šiandieninio kultūros vartotojo poreikiai keičiasi greičiau nei vėjo kryptys

Kultūra šiandien gyvena ne pačiais ramiausiais laikais – keičiasi žmonių įpročiai, auditorijos, bendravimo būdai, o įstaigoms tenka ne tik kurti, bet ir nuolat ieškoti, kaip būti išgirstoms. Apie tai, kas vyksta Klaipėdos rajone ir kur visa tai turėtų judėti toliau, rugsėjo 24 dieną Svencelėje kalbėta forume „Vakarų vėjai: aktualijos ir kryptys“. Tądien čia susitiko įstaigų vadovai ir darbuotojai, kūrėjai, ekspertai bei kultūros politikos atstovai. Programoje – skirtingi žvilgsniai – nuo kasdienių rūpesčių iki platesnio klausimo, kokios vietos kultūrai reikės po penkerių metų.

O kad šie klausimai neliktų tik forumo salėje, „Banga“ po renginio kalbėjosi su Klaipėdos rajono kultūros įstaigų vadovais ir kitais šios srities žmonėmis – apie tai, kas jiems šiandien kelia daugiausia klausimų, kaip keičiasi žmonių santykis su menu, renginiais ir bendruomeniniu gyvenimu, ko iš jų tikimasi.
Forumo pradžia – su sveikinimais
Svencelė tokiam susitikimui pasirinkta neatsitiktinai. Vieta, daugeliui iki šiol pirmiausia siejama su vėju, vandeniu ir jėgos aitvarais, pati pastaraisiais metais sparčiai keičiasi – kyla nauji pastatai, daugėja lankytojų, kuriasi kitoks gyvenimo ritmas. Tai, kas dar visai neseniai buvo atoki vieta prie marių, šiandien tampa vis labiau matoma ir lankoma.
Šis pokytis savotiškai atspindi ir tai, apie ką tądien kalbėta forume. Keičiasi ne tik vietos, bet ir žmonių įpročiai, jų pasirinkimai, būdai leisti laiką bei atrasti tai, kas jiems įdomu. Todėl kultūros įstaigoms vis dažniau tenka klausti savęs, kaip išlikti aktualioms ir kaip kalbėtis su žmogumi, kuris šiandien turi gerokai daugiau pasirinkimų.
Po įspūdingos muzikinės forumo pradžios, kurią dovanojo Donatas Bielkauskas, Viktoras Rubežas, Karolis Vaičiulis, Virgina Asnauskienė ir Uraganius, renginio sumanymą pristatė Priekulės meno ir kultūros centro direktorė Rūta Steponavičienė, kartu padėkojusi kolegoms iš kitų rajono kultūros įstaigų – jų bendromis pastangomis Svencelėje surengtas neeilinis kultūros srityje dirbančių žmonių susitikimas.
„Kultūra – gyvas procesas, kuriantis bendruomenes, stiprinantis pasitikėjimą, kūrybiškumą ir padedantis mums vieni kitus suprasti. Tai – viena svarbiausių mūsų valstybės tvarumų ir sąlygų“, – pažymėjo viceministrė Renata Kurmin, dalyvausi forume.
Klaipėdos rajono meras Bronius Markauskas priminė, jog Klaipėdos rajonas yra keturių vandenų kraštas, todėl mūsų krašto kultūroje vandens motyvas yra labai svarbus. „Mūsų kultūros bendruomenei dėkoju už drąsą rengti tokį forumą“, – kalbėjo Savivaldybės vadovas.
Prie sveikinimų prisidėjo Lietuvos nacionalinio kultūros centro direktoriaus pavaduotoja regionų kultūros veikloms Inga Kriščiūnienė, Lietuvos kultūros centrų asociacijos viceprezidentė Virginija Naudžiūtė bei Lietuvos bibliotekininkų draugijos pirmininkė ir Klaipėdos apskrities viešosios Ievos Simonaitytės bibliotekos direktorė dr. Laura Šimkevičė.
Nuo šiandienos – iki rytojaus
Klaipėdos rajono savivaldybės Kultūros skyriaus patarėja kultūros politikos klausimais, laikinai einanti skyriaus vedėjo pareigas, Jolanta Polekauskienė forume išsamiai apžvelgė dabartinę rajono situaciją, finansavimo kryptis ir svarbiausius pastarųjų metų rezultatus, ateities iššūkius.
Tai buvo atspirties taškas tolesniam pokalbiui. Klaipėdos universiteto sociologas Liutauras Kraniauskas analizavo bendruomeninių iniciatyvų ir profesionalios kūrybos santykį, Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto sociologas dr. Tadas Šarūnas pristatė tyrimą apie kultūros reikšmę žmogaus gyvenimo pasitenkinimui. Nenusigręžta ir nuo kitos kasdienio darbo pusės – komunikacijos. Klaipėdos koncertų salės direktorius Tadas Grabys ir „Paperplanes Agency“ vadovė Dovilė Padegimaitė kalbėjo apie tai, kaip kultūros organizacijoms pasiekti šiandienos auditoriją. Atskirai aptarta kultūros darbuotojų emocinė sveikata – perdegimo priežastys, didelis darbo tempas, kūrybinės energijos išsaugojimas ir būdai mažinti įtampą komandose.
Pirmajame rajono kultūros forume unikaliausias idėjas ir įgyvendintus išskirtinius projektus kūrybiškai pristatė Priekulės meno ir kultūros centro, Jono Lankučio viešosios bibliotekos, Veiviržėnų, Kretingalės, Vėžaičių ir Gargždų kultūros centrų, Gargždų krašto muziejaus bei Klaipėdos rajono etninės kultūros centro atstovai. Skirtingos vietos ir temos, skirtingi žmonės, tačiau visus pristatymus siejo viena mintis – šiandienos kultūra kuriama ne tik scenoje. Ji – gyvose tradicijose, bendruomenių sumanymuose ir istorijose, kurias žmonės nori pasakoti bei išgirsti.
Baigiamajame forumo pokalbyje „Potvynis ar atoslūgis? Kultūra po 5 metų: išgyvenimas ar naujas renesansas?“ svarstyta, kokių sprendimų reikės, kad žmonių susidomėjimas nemažėtų, o kartu būtų išsaugota tai, kas svarbiausia. Šias mintis scenoje pratęsė Pijus Opera, savo pasirodyme sujungęs gatvės kultūrą, džiazą ir intelektualią poeziją.
Kūrybiškiausiems – padėkos ir premijos
Neatsitiktinai forumo metu dėmesio sulaukė ir tie, kurie šį darbą kasdien paverčia konkrečiais rezultatais. Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos premija už inovatyvią veiklą ir profesionalaus meno sklaidą skirta Priekulės meno ir kultūros centrui, o Metų kultūros ir meno darbuotojo premija įteikta Klaipėdos rajono etnokultūros etnografui Helmutui Lotužiui. „Tikiuosi, jog tai tikrovė“, – susijaudinimo neslėpė premijos laureatas. Netoli Dovilų, Kisinių kaime, užaugęs ir iki šiol tėvų sodyboje gyvenantis H. Lotužis puoselėja senąją lietuvininkų tarmę, krašto istoriją ir tradicijas. Jis veda ekskursijas po savo gimtąjį kraštą, rengia kraštotyros ekspedicijas, dalyvauja organizuojant renginius, o ypatingą dėmesį skiria Kisinių kapinaitėms, kurias prižiūri ir puoselėja kelis dešimtmečius.

Mintys, įstrigusios po pirmojo Klaipėdos rajono kultūros forumo „Vakarų vėjai: aktualijos ir kryptys“

Klaipėdos rajono kultūros forumas baigėsi, tačiau aktualūs klausimai liko. Jie – ne tik apie tai, kas vyksta scenoje ar programose, bet ir apie kasdienį darbą, kultūros transformacijas. Todėl po renginio „Banga“ atsigręžė į tuos, kurie šiuos pokyčius mato iš arti. Ką jie išgirdo forume? Kas šiandien kelia daugiausia rūpesčių? Ir ką reikėtų keisti jau dabar, kad rytojaus kultūra neprasilenktų su žmogumi?
Gargždų kultūros centro direktorė Vaida SKUODIENĖ:
– Labiausiai užstrigo mintis, kad šiandienos komunikacija su renginių lankytojais turi būti kitokia – komunikuoti vakar dienos kalba kultūros įstaigos sau leisti nebegali. Viskas juda į priekį, keičiasi, jeigu vakar dar gatvėje klijuodavo kultūros įstaigos popierines afišas, tai šiandien to jau niekas nebedaro, komunikacija veikia tik per spaudą bei įvairius socialinius tinklus.
Kita svarbi tema – darbuotojų emocinė sveikata. Pastebiu, kad, nuolat didėjant renginių gausai, kultūros darbuotojai vis labiau išgyvena emocines krizes. Galimai šį faktorių lemia ir nuolat besikeičiantis pasaulis, nenusakoma skuba jame, noras visur ir visada pirmauti, būti geriausiam, neatsilikti nuo naujausių technologijų ir lemia tokią emocinę būklę, neretai ir darbuotojo perdegimą.
Šiandien sudėtinga koja kojon spėti su naujausiomis technologijomis, tačiau kiek stebiu, mūsų rajono kultūros įstaigos tikrai ne tik neatsilieka, bet ir žengia priekyje su inovacijomis. Šiandienos lankytojas yra be galo reiklus, stebintis pačias naujausias technologijas visoje šalyje, tačiau tai jau sudedamoji dalis patenkinant kultūrinį poreikį. Būtina sąlyga siekiant pritraukti lankytoją yra ir patogi, patraukli, inovatyvi kultūrinė infrastruktūra, kuri tampa malonia erdve lankytis joje. Be galo džiugu, kad Klaipėdos rajono savivaldybės požiūris į kultūrą yra labai svarus – kultūros pastatai beveik visi jau renovuoti, statomi nauji, kiekvienais metais skiriama pakankamai lėšų kokybiškų renginių organizavimui.
Klaipėdos rajono kultūra yra labai aukšto lygio, mūsų rajono kultūriniais renginiais, performansais, vykdoma kultūros politika nuolat stebisi ir džiaugiasi visos šalies kultūros vadovai, kultūros politikai. Mano manymu, kad Klaipėdos rajono kultūra ir po penkerių metų būtų gyvybinga ir reikalinga žmonėms, būtina būti žmogumi tarp žmonių. Renginiai turi koja kojon žengti ir su naujausiomis technologijomis, tačiau išlaikyti ir jautrų ryšį su renginių lankytojais.
Kretingalės kultūros centro direktorė Violeta LISOVAITĖ:
– Kaimiškų vietovių kultūros centrams visiškai nereikia tapatintis su miesto statusus turinčiais centrais. Tai tiesiog skirtingos lygos. Periferiniai kultūros centrai turi tai, ko neturi arteriniai, ir atvirkščiai.
Jei kalbėti apie iššūkius, tai aktualiausias iš jų – emocinė sveikata. Vykdome ambicingus projektus, renginius. Visur siekiame profesionalumo, tačiau stinga marketingo, projektų rašymo, viešinimo, pagalbinių specialistų. Ilgalaikis daugiaužduočiavimas atneša sveikatos problemų. Dažnai žmonės pasitraukia iš kaimiškų vietovių kultūros centrų, nes nebeatranda savyje papildomų rankų ir kojų visiems darbams atlikti.
O ką daryti kitaip, kad Klaipėdos rajono kultūra po penkerių metų būtų gyvybinga, aktuali ir reikalinga žmonėms? Manau, nieko. Šiuose žodžiuose labai daug išminties.
Žmonės tikrai tikisi didesnio tempo ir ritmo renginiuose. Gyvenam vartotojiškumo epochoje. Yra atsiradę daug pseudo talentų. Mūsų kultūros įstaigai kiekviena epocha – įkvėpimas kurti.
Veiviržėnų kultūros centro direktorė Neringa ŽEMGULIENĖ:
– Man labiausiai įstrigo mintis, kad kultūros vertė nėra vien renginių skaičius ar pilna salė. Kur kas svarbiau, ką žmogus iš renginio išsineša, ar patirta emocija išlieka, ar norisi sugrįžti. Manau, kad kultūros stiprybė ir yra gebėjimas išsaugoti tai, kas mums svarbu, bet kartu nebijoti keistis.
Šiuo metu mums bene aktualiausias yra besikeičiančios auditorijos klausimas. Norisi, kad kultūros centras būtų įdomus ir reikalingas labai skirtingiems žmonėms. Tai ypač aktualu dabar, kai atsinaujina Veiviržėnų kultūros centro erdvės. Norisi, kad atsinaujinęs kultūros centras būtų ne tik vieta, kur ateinama į koncertą ar renginį, bet gyva erdvė susitikti, dalyvauti, kurti ir būti kartu.
Manau, kad pirmiausia verta tęsti ir auginti tai, kas jau vyksta ir pasiteisina. Kartu norėtųsi išlaikyti drąsą eksperimentuoti ir ieškoti netradicinių kultūros formų. Veiviržėnų kultūros centre vienas iš tokių pavyzdžių yra projektas „Durys“. Jis parodo, kad kultūra nebūtinai turi tilpti į įprastą renginio ar scenos formatą.
Šiandien žmonėms vis svarbesnė tampa ne tik pati kultūrinė programa, bet ir patirtis. Žmogus nori ne vien pasižiūrėti ar paklausyti – jis nori patirti emociją, atrasti kažką naujo, pabūti kartu su kitais, kartais ir pats tapti veiksmo dalimi. Turbūt ne visada spėjame paskui besikeičiančius poreikius, bet svarbiau jausti savo žmones, būti atviriems pokyčiams ir nebijoti išbandyti naujų dalykų, kartu nepametant to, kas mūsų kraštui yra sava ir tikra.
Priekulės meno ir kultūros centro direktorė Rūta STEPONAVIČIENĖ:
– Labiausiai įstrigo forume nuskambėjusi mintis, jog regionų ir nacionalinė kultūra yra viena bei nedaloma visuma. Stiprindami vietos kultūros gyvybingumą regionuose, mes tiesiogiai auginame Lietuvos kultūrinį stuburą.
Kaip įstaigai, kuriai ką tik įteikta Kultūros ministerijos premija už novatorišką veiklą ir profesionalaus meno sklaidą, mums tenka dvejopa atsakomybė. Mes nuolat keliame sau aukštą kartelę – išeiname iš tradicinių erdvių, tradicijas deriname su modernumu ir siekiame, kad mūsų žiūrovai gautų profesionalų kultūrinį patyrimą. Šiandien mums labai svarbi užduotis – kurti tokią kūrybinę aplinką, kurioje drąsios idėjos ir profesionalus menas žengtų išvien su realiu rūpesčiu darbuotojų emocine sveikata.
Reikėtų mažinti uždarumą ir drąsiau inicijuoti tarpdiscip­lininius bei tarpinstitucinius projektus. Mūsų organizuojamas tarptautinis Vilhelmo teatrų festivalis ir sprendimas išlipti iš tradicinių sienų į netradicines erdves, tokias kaip Svencelė, įrodo, kad kultūra turi gebėti transformuotis. Po penkerių metų būsime gyvybingi tik tada, jei drąsiai investuosime į kultūros darbuotojų kompetencijas, vietokūrą ir įtraukiančias, šiuolaikiškas formas.
Šiandieninio kultūros vartotojo poreikiai keičiasi labai greitai. Kultūros įstaigų organizuojamų renginių skaičius milžiniškas. Kitas klausimas apie kokybinius rodiklius, nes dažnai matuojame tik kiekybinius. Todėl labai svarbu išsigryninti idėjinę liniją, kuria kryptimi kreipsime savo kultūros žmones. Mes nuolat ieškome netikėtų formų.
Vėžaičių kultūros centro direktorė Diana CIPARIENĖ:
– Forume man pati stipriausia mintis buvo ta, kad kultūros centre privalome ieškoti balanso tarp strateginio planavimo, technologijų ir tikrojo dėmesio žmogui. Svarbiausia nepamesti savo identiteto ir vietos gyventojų. Kultūra nėra tik renginių skaičius – tai gyvas ryšys ir bendruomenės emocinė gerovė.
Mūsų įstaigai šiuo metu didžiausias iššūkis yra besikeičiantys lankytojų poreikiai ir moderni komunikacija. Vėžaičių kultūros centras veikia unikalioje dvaro aplinkoje, todėl privalome išlaikyti dvaro ir etnokultūros tradicijas, bet kartu kalbėti šiuolaikiniam žmogui suprantama kalba.
Turime drąsiau eksperimentuoti, stiprinti tarpinstitucinį bendradarbiavimą ir daryti daugiau nei tik įprastus renginius. Žmonės nebenori būti tik pasyvūs stebėtojai – jiems reikia įtraukiančių patirčių. Kad kultūra išliktų gyvybinga, turime investuoti į kultūros darbuotojų kompetencijas ir emocinį stabilumą.
Šiandien žmonių santykis su kultūra tampa individualesnis, o lankytojai tikisi kokybės, profesionalumo, jaukumo ir bendrystės. Ne visada spėjame žengti koja kojon su technologijomis, tačiau tai atperkame nuoširdžiu bendravimu ir vietos identiteto puoselėjimu.
J. Lankučio viešosios bibliotekos direktorė Aurelija BUTKUTĖ-NORKEVIČIENĖ:
– Iš kultūros forumo išsinešiau didžiulį pasididžiavimą Klaipėdos rajonu, jo kultūra ir žmonėmis, kurie ją kuria. O svarbiausia mintis, kurią išsinešiau ir dar kartą sau patvirtinau, kad kultūros vertė pirmiausia atsiskleidžia per jos santykį su žmogumi. Svarbiausia, ar visa tai pasiekia mūsų žmones, ar atliepiame bendruomenių poreikius, ar žmonės pas mus jaučiasi laukiami.
Bibliotekos aktualiausias iššūkis – kaip kartu su besikeičiančiu pasauliu nuolat keistis ir mums, kaip išlikti aktualiems ir kartu neprarasti artimo ryšio su žmonėmis. Nes biblioteka jau senokai nebėra vien tik knygos. Mes kuriame erdves jaukiems susitikimams, mokymuisi, kūrybai, ir, svarbiausia, bendrystei. Todėl ne mažiau aktualus ir darbuotojų emocinės sveikatos klausimas.
Manau, pirmiausia turėtume daugiau bendradarbiauti, drąsiau dalintis idėjomis ir nebijoti išeiti už savo įstaigų ribų. Taip pat norėtųsi, kad šis forumas taptų ne vienkartiniu renginiu, o gražios tradicijos pradžia. Mūsų rajonas didelis, bendruomenės labai skirtingos, todėl kultūra turi būti matoma ir prieinama visiems. Tikiu, kad kultūros renesansas neateis savaime – mes patys turėsime jį sukurti.
Man atrodo, kad šiandien žmonės vis labiau ieško ne tik kultūros vartojimo, bet ir asmeninės patirties. Jie nori dalyvauti, išbandyti, išmokti, patirti, susitikti, bendrauti ir patys tapti kūrybinio proceso dalimi. Šiandien, kai gyvename informacijos „jūroje“ ir technologijų „vandenyne“, kultūros įstaigos turi dar vieną ypatingą misiją – kurti erdves žmogiškam ryšiui. Galime turėti moderniausias technologijas, įspūdingiausias erdves ir drąsiausias idėjas, tačiau tik žmonės suteikia joms vertę ir prasmę. Nes Kultūrą kuria Žmonės Žmonėms.
Gargždų krašto muziejaus direktorė Sigita BUČNYTĖ:
– Forume sudomino sociologų atlikti tyrimai ir išsakytos mintys, regiono kultūros identiteto paieškos ir galimybės. Muziejų lauke problemos įvairuoja nuo vertybių apsaugos iki besikeičiančių auditorijų poreikių. Forume aptartos problemos aktualios ir mūsų įstaigai, nes esame to paties kultūros lauko dalis.
Džiugu, kad žmonės šiomis dienomis vis labiau domisi savo vietos istorija, kultūra ir tradicijomis. Savo veikloje pastebime, kad lankytojai ir renginių dalyviai vis labiau vertina tikrąsias vertybes, empirinę patirtį. Manau, kad kultūros įstaigos reaguoja į žmonių lūkesčius ir muziejai atliepia visuomenės lūkesčius teikti patikimą informaciją. Šį faktą patvirtino 2025 metų Lietuvos nacionalinio muziejaus atlikta apklausa, kurios rezultatai parodė, kad muziejai Lietuvoje pagal visuomenės pasitikėjimą užima antrąją vietą ir nusileidžia tik ugniagesiams gelbėtojams.
Savivaldybės Kultūros skyriaus patarėja kultūros politikos klausimais Jolanta POLEKAUSKIENĖ:
– Kultūros lauką šiandien labiausiai apibūdina prieinamumas, kokybė, tapatybė, part­nerystė ir ambicija. Kultūra tapo labiau prieinama, kultūros infrastruktūra – modernesnė, paslaugos – kokybiškesnės. Sustiprėjo rajono kultūrinis identitetas, ypač Mažosios Lietuvos ir Žemaitijos kultūrų pažinimo srityje. Kultūros įstaigos tapo aktyvesnės, profesionalesnės ir labiau orientuotos į partnerystę bei auditorijų plėtrą.
Didžiausio dėmesio artimiausiais metais pareikalaus demografinė nelygybė ir atskirtis. Vienoje rajono dalyje bendruomenės sparčiai plečiasi, pasipildo jaunomis šeimomis ir reikalauja šiuolaikiškų, dinamiškų, atvirų kultūros formatų, kitose seniūnijose gyventojų struktūra išlieka tradicinė. Iššūkis – sukurti lanksčią kultūros paslaugų sistemą, kuri atlieptų abiejų grupių poreikius. Ne mažiau svarbus ir žmogiškųjų išteklių išlaikymas bei jaunųjų specialistų pritraukimas.
Kultūros įstaigų pasiekimus lemia stiprios ir kūrybiškos komandos, gebančios generuoti šiuolaikiškas idėjas ir rengti kokybiškas paraiškas. Rajono įstaigos sėkmingai sujungia Mažosios Lietuvos, Žemaitijos bei Pamario krašto paveldą su šiuolaikiniais meniniais sprendimais ir naujomis edukacinėmis formomis. Projektų sėkmę itin didina bendradarbiavimas tarp skirtingų įstaigų, vietos bendruomenių bei tarptautinių partnerių.
Kad kultūra po penkerių metų būtų gyvybinga ir aktuali, šiandien būtina palaipsniui pereiti nuo tradicinio kultūros paslaugų teikimo prie lanksčių, šiuolaikiškų ir bendruomenes telkiančių formatų. Žemaitijos ir Mažosios Lietuvos tapatybę reikia jungti su šiuolaikiniu menu, dizainu, edukacijomis ir atviromis kūrybinėmis erdvėmis. Svarbu įtraukti gyventojus į kultūros kūrimo procesą, paversti „naujuosius“ ir „senuosius“ gyventojus ne žiūrovais, o kultūrinio gyvenimo bendraautoriais.
P. S. Klaipėdos rajono etninės kultūros centro direktoriaus dr. Jono Tilviko atsakymai į „Bangos“ klausimus apie kultūros forumą išsiliejo į didesnį rašinį. Jį skaitykite 10 p.

Gintarė KARMONIENĖ
Vilijos BUTKUVIENĖS nuotr.