Ežaičių ūkininkai: „Mes gyvename senoviškai“

M. ir P. Arlauskai su dukra Rima puoselėja šeimos ūkį.

Vėžaičių seniūnijoje, Ežaičiuose, senoje sodyboje ūkininkaujantys Arlauskai – vieni iš nedaugelio šiame kaime puoselėjantys mišrų ūkį. Kartu su dukros šeima nudirbantys žemės ūkio darbus, jie ne tik patys apsirūpina ekologiškomis daržovėmis, mėsa. Tai, kas lieka, parduoda turguje ir supirkėjams. Šiems pensininkams ūkininkavimas tapo gyvenimo būdu: negali nusėdėti be darbo, nes, anot jų, judėjimas – sveikata, taip pat gelbsti nuo sunkių minčių.

Darbu skaidrina kasdienybę

„Mums užtektų pragyventi, bet dirbdamas mankštiniesi – nejudėdamas susirgtum, – ištarė neseniai 70-metį atšventęs Petras Arlauskas ir pridūrė: – Niekada jokios paramos neprašėm – kiek užsidirbam, tiek ir turim.“ Jis stebisi, kad dabar jauni žmonės, kaime turintys žemės, neužsiaugina daržovių, paukščių ar gyvulio. „Darbo neturi, vaikus nuveža į darželį ir nieko nedaro, – kalbėjo jis. – Mes gyvename senoviškai.“

Morta Arlauskienė samprotavo: „Sveikatą palaikyti padeda judėjimas ir negalvojimas. Tik pradėk galvoti apie bėdas… Na, krito gyvulys – užaugs kitas. Žmogų prarasti skaudu.“ Ir susigraudino pasakodama apie vienuolikmetę dukrelę, beveik prieš 36 metus paskendusią Minijoje. Bet tuoj nusiramino ištarusi: „Reikia pamiršti – vieni išeina, kiti pareina. Likimas iš aukščiau sutvarkytas: ruošiesi gyventi vienaip, o nubloškia kitur.“

Ji pasakojo, kaip jaunystėje Ežaičių karvidėje dešimtmetį rankomis melžusi 15 ūkio karvių. Moteris prisipažino, jog tuomet mintis nešovusi, jog kada nors šis tvartas bus šeimos turtas. Už pajų gavę patalpas be langų, be durų, jas suremontavo, įrengė mėšlo transporterį. Dabar čia laiko 30 galvijų. Anksčiau turėjo beveik dvi dešimtis melžiamų karvių, tačiau banda mažėjo, kol liko tik dvi. Taigi šeimos ūkyje – didelė banda mėsinių galvijų.

Žemdirbiška tradicija – iš kartos į kartą

Buvęs ūkio mechanizatorius P. Arlauskas su žmona ūkininkauti pradėjo subyrėjus valdiškam ūkiui. „Anūkams pasakoju, kaip mes tada dirbome: šakėmis krovėme pašarą į priekabas. Bet mūsų kaimas buvo draugiškas – vieni kitiems padėjome“, – prisiminė pašnekovas.

Per porą dešimtmečių daug kas pasikeitė – tik kelių sodybų šeimininkai laiko melžiamų karvių ar kitų galvijų. Dabar didžiausi Ežaičių kaimo ūkininkai – Arlauskai, puoselėjantys mišrų ūkį. Jie deklaruoja 50 hektarų pasėlių, pievų ir ganyklų. Jie turi savo technikos, kurią remontuoja, prižiūri nagingasis Petras.

Ūkininkai ne tik iš soviet­mečio likusioje fermoje augina mėsinius galvijus. Senoji Arlauskų sodyba – Mortos gimtinė, prosenelių palikimas. Pasak šeimininkų, 19 amžiuje statytame mediniame tvarte, kurio statybai naudotos medinės vinys, bliauna pusšimtis avių, prašančių gardėsių. Moliniame tvarte, išlikusiame iš praėjusio amžiaus pradžios, irgi tiek pat mėsinių mišrūnių – Romanovo veislės ir šiurkščiavilnių. Tik troba – pusamžė, bet ir jos istorija intriguojanti. „Abi su seserimi statėme“, – šyptelėjo Morta. O tada ji ištekėjo už Petro, kilusio nuo Judrėnų. Už poros metų sutuoktiniai minės auksinių vestuvių jubiliejų.

Seni ūkiniai pastatai liudija senas ūkininkavimo tradicijas. Vienturtė Arlauskų duktė Rima Ložienė, baigusi veterinarijos mokslų studijas, su šeima liko gyventi tėvų namuose. Ji dirba Klaipėdos valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos vyriausiąja veterinarijos gydytoja inspektore. Šeimos ūkyje dirba ir ji.

Turguje laukia pirkėjai

Šiame ūkyje nesamdoma: visus darbus nudirba šeimos nariai. Darbymečiu laukuose triūsia Pet­ras. Didžiausias jo pagalbininkas – šešiolikmetis anūkas Paulius, mokantis dirbti traktoriumi. Gyvulius šeria, karves melžia abu su žmona. „Sekmadienį nedirbame, kaip ir mūsų tėvai – einame į bažnyčią, – akcentavo Arlauskai. – Suplanavę darbus, spėjame apsidirbti šiokiadieniais.“

Rima mėgsta daržininkystę: didžiuliame šiltnamyje augina pomidorus, paprikas, agurkus. Beje, daržovių auginimas domina ir jos dukrelę Emiliją, kuri turi savo šilt­namį. Kovo mėnesį Rima pradės sėti pomidorus bei kitas daržoves – užsiaugins daigus. Šiame ūkyje įprasta visko užauginti daugiau – likusius parduoda. „Aš auginu įvairių veislių pomidorus. Kai atvežu į turgų, pirkėjai džiaugiasi, galėdami pasirinkti skirtingų rūšių“, – pasakojo R. Ložienė. Anksčiau į Gargždų turgų pieną ir jo produktus veždavo P. Arlauskas, bet jau kelintus metus tai daro duktė. Pavasarį pirkėjai Rimos laukia su jos užaugintomis pirmosiomis žalumyninėmis daržovėmis. Ekologiškų, nebrangių salotų, ridikėlių, svogūnų laiškų, kaip ir kiaušinių, grietinės ar sūrio siūlyti nereikia.

Ant šeimos stalo – savo produktai

Mišraus ūkio šeimininkai kasmet augina pulkus naminių paukščių. Pernai gruodį pardavė 18 žąsų, kurias nupirko viena įmonė ir padovanojo savo darbuotojams Kalėdų proga. Užaugino kelias dešimtis broilerių bei dedeklių. Arlauskų ūkyje vietos yra ir triušiams. Savo reikmėms užsiaugina kiaulių.

Šiuose namuose dvi šeimos valgo tik savo ūkyje užaugintų gyvulių ir paukščių mėsą, kiaušinius, pieną ir jo produktus. „Mes nežinome, kiek tai kainuoja parduotuvėje“, – šypsojosi ūkininkai.

Morta pasakojo, kad neseniai paskerdę jautį, avį, skerdieną nuvežė į mėsos perdirbimo įmonę, kurioje pagamino keliasdešimt kilogramų įvairių dešrų ir dešrelių.

Nemažai galvijų ir avių ūkininkai parduoda perdirbėjams. Pastarąsias perka ir gyventojai. Šiuo metu parduoti turi 10 avių. Gyvojo svorio kilogramas – 1,5 euro.

P. Arlauskas pasakojo, jog kelerius metus turėjo nuolatinius pirkėjus – musulmonų tikėjimo klaipėdiškius, iš kurių vienas – medikas. Ūkininkai stebėjo, kaip jie atlieka ritualinį skerdimą. „Sukalba maldelę, rankomis padaro kažkokius ženklus ir savo atsivežtais peiliais skerdžia avį. Jie aiškino, kad į skerdyklą nevežantys, nes nėra tokios, kurioje nepjautų kiaulių“, – pasakojo ūkininkai.

Gandrų gatvėje gyvenantys Arlauskai ir jų dukros Rimos šeima gražiai tvarko senos sodybos aplinką. Ją žymi kryžius, pastatytas Mortos tėvelio, mirusio Sibiro tremtyje, atminimui. O kieme iškilusi ąžuolinė koplytėlė su Švč. Mergelės Marijos skulptūra. „Anūkams paliksiu šį prisiminimą“, – ištarė Morta.