Atjauskime vargšą kultūrininką
„Bangoje“ paskelbti straipsniai apie rajono kultūros įstaigų darbuotojų neišbrendamus vargus („Bibliotekos – kaimo švyturiai amžinoje ubagystėje“, „Kultūrininkai šluotos neatiduos“) – gana liūdnas mūsų šiandieninės švietėjiškos aplinkos veidas. Paradoksas: po darbo valandų paėmę šluotą, kultūrininkai priversti dar kiek nors užsidirbti pragyvenimui. Ir ne vien provincijoje.
Vieno pokalbio su Gargžduose koncertavusio simfoninio orkestro vadovu metu buvau nustebinta, jog orkestro muzikantai, grojantys didelėse scenose kartu su pasaulinio garso solistais, gauna vos kiek didesnį nei minimalų atlyginimą, tad turi plėšytis per kelis darbus, kad išlaikytų šeimas.
Pažangos kūrėjais gali būti tik išsilavinę ir kultūringi žmonės. Galvoje turiu patriotiškai pasišventusius kultūros darbui, tai yra ugdančius žmogaus estetinį skonį, grožio, idealų suvokimą. Tai ir jų dėka mūsų tautiečiai ilgainiui artėja prie vakarietiškų išsilavinimo standartų.
Prisiminus praėjusių metų puikius renginius Gargždų kultūros centre, Doviluose, Priekulėje, Vėžaičiuose, norisi pasididžiuoti prieš didmiesčių inteligentiją. Ar kada anksčiau tikėjomės savame mieste klausytis žymiausių muzikantų: simfoninio orkestro, pasaulinio garso operos solistų, fortepijono, kamerinės muzikos virtuozų?! Ar kad kaimo salės akustika neišgąsdins sostinės atlikėjų? Beje, esame jau kiek ir išlepinti, nebeatlaidūs saviesiems saviveiklininkams…
Tad pamąstykime, kam turime būti dėkingi už tokią prabangą? Taip – kultūros renginių organizatoriams, padedantiems susigaudyti visoje globalinėje pasaulio kultūros reiškinių erdvėje.
Minint pasaulinę muzikos dieną Gargždų kultūros centro aikštėje buvo surengtas tylusis koncertas. Tam, kad primintų mūsų Vyriausybei, jog kultūrininkų gaunamas atlyginimas nėra adekvatus jų atliekamam darbui, kad leistų jiems jaustis oriai tarp kitų.
Šalyje apskritai visiškas paradoksas. Švietėjišką darbą dirbantiems išsimokslinusiems specialistams atlyginama beveik tiek, kiek gaunantiems minimumą nekvalifikuotiems eiliniams darbininkams.
Ar yra kas skurdesnis už bibliotekininką, kurio bazinės algos dydis yra 122 Lt, tai yra 35 eurai. Ši suma dauginama iš kuklaus koeficiento, pavyzdžiui, 8. Taigi, skurdo dieta. Statistika atvirai rodo, jog kultūros darbuotojų atlyginimai nuo 1993 metų kilo vos 3 proc. ir yra vieni mažiausių šalies valstybiniame sektoriuje. Ir dabartinės Vyriausybės programoje kultūra yra vienuolikta iš dvylikos prioritetų.
Ministras Šarūnas Birutis šmaikštavo, jog mūsų kultūrininkai yra per daug kultūringi, todėl ir toleruoja tokią neteisybę. Toks „kultūringas“ pašmaikštavimas, matyt, tikintis, jog Seime svarstant 2014 metų biudžetą bus atsižvelgta į varganą kultūros entuziastų padėtį, atsitrenkė į šalies elito godumą. Buvo surasta ketvirtis milijardo litų daugiausia uždirbančių ir esą labiausiai nukentėjusių nuo krizės teisėjų, valstybės tarnautojų, taip pat Seimo narių atlyginimams atkurti, bet nesukrapštyta 40 milijonų litų kultūros darbuotojų užmokesčiui padidinti.
Kita vertus, ko čia stebėtis, kai Vilniaus universiteto rektoriaus tarnybinis atlyginimas yra tik 5490 litų, ir tuo labiau keista, jog tik ką baigusi tą patį universitetą ir politikų įdarbinta Seimo pirmininkės padėjėja per mėnesį gauna beveik tiek pat, kiek rektorius…
Šalyje apskritai visiškas paradoksas. Švietėjišką darbą dirbantiems išsimokslinusiems specialistams atlyginama beveik tiek, kiek gaunantiems minimumą nekvalifikuotiems eiliniams darbininkams. Manau, sutiksite, jog kūrikai, valytojos ar kitas techninis personalas, į kurių balsus rinkimuose, kaip sovietmečiu, tebesiorientuoja valdančioji koalicija su visais politikais, ekonomistais ir buhalterėmis, tikrai gali jaustis nenuskriausti.
Kai kas dar tikisi, jog materialinė padėtis kiek pagerės įvedus kultūros darbuotojams kvalifikacines klases ir atitinkamas kategorijas. Kaip tai Eglei iš gražios poemos – sunešiok geležines kurpes…
Už klases ir kategorijas žadami priedai, tačiau neaišku, ar iš tiesų gaus, nes tų priedų skyrimas nebūsiąs privalomas, o diplomuotų kultūrininkų veiklą stebės auditoriai ir vertintojai, kurių dauguma galbūt/turbūt kultūriniuose renginiuose išvis nėra linkę lankytis…
Tad kiekgi tokių „geležinių kurpių“ dar teks sunešioti kultūrininkams, kad gautų kiek padorų, išsimokslinimą ir kompetenciją atitinkantį ir žmogaus orumo nežeminantį atlyginimą?
