Puslapio viešnia
Kinų restoranas – seniai brandinta svajonė
Gargždiškė Danguolė Kerpienė prieš keletą mėnesių ryžosi avantiūrai ir įgyvendino seniai brandintą svajonę – mūsų mieste atidarė kinų maisto restoraną. Pasinėrimas į verslą – esminis pokytis moters, anksčiau visą savo laiką skyrusios šeimai ir namams, gyvenime. Apie tai su energinga, naujų idėjų ir sumanymų nestokojančia Danguole ir kalbėjomės.
Mintys apie verslą kirbėjo nuolat
– Papasakokite, kaip gimė idėja Gargžduose atidaryti kinų maisto restoraną?
– Iki tol visą savo laiką skyriau šeimai ir namams. Tačiau besisukant tarp buitinių rūpesčių galvoje nuolat kirbėjo mintys pradėti kokį savo verslą. Pajutau, kad vaikai užaugo, jog jiems nebesu tokia reikalinga. Atsirado noras realizuoti save kitoje srityje. Turiu keletą pažįstamų kinų, kurie jau apie 15-20 metų gyvena Lietuvoje ir sėkmingai plėtoja kinų patiekalų verslą. Be to, visa mūsų šeima labai mėgstame kinų maistą. Taip pamažu ir gimė mintis atidaryti Gargžduose kinų restoraną.
– Ar nebuvo baisu, kad Gargžduose kinų maisto restoranas nebus populiarus?
– Prisipažinsiu, dvejonių buvo nemažai. Bet pagalvojau, kad Klaipėdoje tokie restoranai gana populiarūs. Nemanau, kad mūsų miestas kažkuo turėtų itin skirtis nuo uostamiesčio. O galimybės restoraną kurti kitur net nesvarsčiau. Gimiau, augau Gargžduose, tad norėjosi kažką gražaus sukurti savo mieste.
– Ar pasiteisino ši verslo idėja, ar sulaukiate pakankamai klientų?
– Dirbame tik tris mėnesius, tad tikriausiai dar per anksti apie tai šnekėti. Smagu, kad atsirado nemažai nuolatinių klientų. Labai jais džiaugiamės ir visada labai laukiame.
– Jūsų restorane išties tvyro Kinijos dvasia, ar daug laiko kūrėte interjerą?
– Restorano interjerą kūrė viena gargždiškė dizainerė. Visi baldai, interjero detalės, įvairios smulkmenos, net tapetai yra parsiųsti iš Kinijos. Siekiau, kad restorane išties dvelktų Kinijos dvasia. Džiaugiuosi, jei tai pavyko.
Tikras kinų maistas ne mūsų skrandžiams
Kiek žinau maistą jūsų restorane gamina tikras kinas?
– Taip, virtuvėje dirba Kinijos pilietis, Lietuvoje gyvenantis apie metus. Jis slepia savo kulinarines paslaptis ir daugiau nieko neprileidžia prie puodų. Esu įsitikinusi, kad kinų maistą turi gaminti patys kinai. Lietuviui tai būtų gana sudėtinga. Juk mes nežinome jų virtuvės tradicijų. Šis kinas dirba laikinai. Jau esu pasisamdžiusį kitą virėją, kuris šiuo metu dar gyvena Kinijoje. Jis turėtų atvykti rudenį. Įdarbinti žmogų iš Kinijos Lietuvoje sudėtinga, apie pusę metų trunka įvairių vizų, kitų dokumentų tvarkymas.
– Kuo specifinė yra kinų virtuvė?
– Tikras kinų maistas yra net nepanašus į tą, kurį gamina Europoje įsikūrę kinų restoranai. Kinai valgo arba labai sūriai, arba labai aštriai, arba labai saldžiai. Tai, ką gaminame mes, yra priartinta prie europietiško skonio. Kartą bandžiau paragauti mūsų virėjo kino sau pačiam pasigaminto patiekalo, tai tiesiog negalėjau jo įvalgyti. Tikras kinų maistas per daug neįprastas mūsų skoniui ir skrandžiams. Bet tai natūralu, jis taip pat nelabai supranta, kodėl mums patinka cepelinai.
– Kuo ypatinga, kad ir ta prie europietiško skonio priartinta kinų virtuvė?
– Bene svarbiausias jų virtuvėje yra kiniškas cukrus, kuris labai skiriasi nuo mūsiškio. Daugiau ar mažiau jo yra dedama į kiekvieną patiekalą. Taip pat kinai vartoja labai daug prieskonių. Man patinka, kad jie maistą visada gamina šviežiai. Kinai neįsivaizduoja, kaip galima patiekalą pagaminti iš anksto, o vėliau jį tik pašildyti.
– Ar Lietuvoje galima įsigyti kinų virtuvėje naudojamų produktų, prieskonių?
– Ne visų, bet kai kurių galima. Pavyzdžiui, sojų ar dažnai vartojamo sezamo aliejaus. Tačiau Lietuvoje parduodamų produktų skonis yra kitoks nei tikrų kiniškų. Todėl visus specifinius produktus mes parsisiunčiame iš Kinijos.
– O pačiai ar teko lankytis Kinijoje? Kokį įspūdį paliko ši šalis?
– Kinijoje buvau pernai trumpai, darbo reikalais. Šiemet rugpjūtį žadu ten vykti ilgesniam laikui. Tikiuosi labiau pažinti šalį, parsivežti kokių naujovių, kurias galėsiu pritaikyti restorane.
Šeimoje – naujas narys
– Minėjote, kad prieš pradėdama verslą visą laiką skyrėte šeimai ir namams. Ar dabar sunku suderinti verslą ir šeimą?
– Kartais juokauju, kad prieš pasineriant į verslą, šeimoje buvo keturi asmenys – aš, vyras bei mūsų 9 ir 16 metų sūnūs, dabar atsirado penktas šeimos narys – restoranas. Verslui tikrai skiriu daug laiko ir jėgų. Tad natūralu, kad nuo to nukenčia namai ir vaikai, galbūt jiems truputį ir trūksta mano dėmesio. Bet nemanau, kad tai yra blogai. Vaikai jau pakankamai dideli, tad tai tik padės jiems įgyti daugiau savarankiškumo.
– Ar lieka laiko pasirūpinti savo išvaizda, ar turite kokių moteriškų silpnybių?
– Kaip ir kiekviena moteris rūpinuosi savo išvaizda, tačiau nesu per daug pedantiška. Manau, kad savimi rūpinuosi tiek, kiek tai ir pridera daryti moteriai.
– O kaip leidžiate savo laisvalaikį, atostogas?
– Kai neturėjau verslo, galima sakyti, mano atostogos tęsdavosi ištisus metus. Labai daug su šeima keliaudavome. Žiemą visada vykdavome į kalnus slidinėti, o vasarą – į šiltus kraštus. Labai mėgstu jūrą, saulę, esu tikras pajūrio vaikas. Tad vasarą man labiausiai patinka pasyvus poilsis, kai galiu ramiai gulėti pajūryje ir mėgautis saule. Vis dėlto vyrų dauguma šeimoje lemia, kad dažniau propaguojame aktyvų poilsį, visi mėgstame sportuoti, leidžiamės į keliones dviračiais. Bet būna, kad vyrai paiso ir vienintelės moters šeimoje norų ir prisiderina prie mano pasyvaus poilsio.
– Minėjote, kad daug keliaujate. Ar buvo tokia šalis, kuri paliko neužmirštamą įspūdį?
– Tiesą sakant, dar tikrai nepabuvau tokioje šalyje, į kurią labai norėčiau sugrįžti. Keliauti man labai patinka, tačiau po keleto savaičių atostogų svečioje šalyje pradedu jausti namų trauką. Visada būna smalsu pabuvoti kitur, susipažinti su svetimos šalies tradicijomis, kultūra, architektūra, pasižiūrėti kaip ten gyvena žmonės, bet po to labai gera sugrįžti į savo namus. Esu ištikima savo šaliai.
Milda JUDELYTĖ
