Klaipėdiškio kelionės dviračiu byloja ir meilę Lietuvai
Klaipėdiškis Remigijus Balandis ne vieną kelionę dviračiu yra įveikęs ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. 27-erių metų vaikinas susižavėjimą dviračių sportu pajautė dar paauglystėje. Iš pradžių lankęs plentinių dviračių treniruotes Klaipėdoje, vėliau Remigijus pradėjo organizuoti keliones po Lietuvą ir užsienį.
Su Remigijumi šiandien kalbamės apie jo pomėgį, numintus atstumus ir ateities perspektyvas.
Išeivius ragino grįžti
– Kaip sugalvojote kelionę iš Jungtinės Karalystės į Lietuvą? Kodėl nusprendėte važiuoti vieno bėgio dviračiu?
– Šią kelionę sumąstėme kartu su mano bendražygiu, norėjome padaryti projektą „Aš+tu= karšta meilė Lietuvai“. Mes aplankydavome sostines ir skatindavome išeivius grįžti atgal į Lietuvą. Tai buvo tarsi akcija-žygis, mes darėme tai, kas mums patiko, kas buvo malonu, ir tuo pačiu bendravome su emigrantais, prisidėjome prie patriotiškos akcijos. Esu keliavęs kalnų dviračiu, sportiniu dviračiu, buvau išbandęs daug įvairių tipų, bet dar nebuvau keliavęs vieno bėgio dviračiu. Norėjau suvokti, kaip žmonės keliavo prieš septyniasdešimt, prieš šimtą metų, kai bėgiai dar nebuvo išrasti. Tai buvo ir papildomas iššūkis man.
– Žinau, jog buvote apvažiavęs aplink visą Jungtinę Karalystę. Kodėl nusprendėte važiuoti vienas?
– Norėjau pažiūrėti, koks jausmas vienam keliauti. Buvo vieno bėgio dviratis ir vienas aš. Kai esi vienas, turi daug laiko apmąstymams, visiškai kitaip yra keliauti vienam ir dviese. Šiuo dviračiu įveikiau 5 000 kilometrų atstumą aplink Jungtinės Karalystės salą. Kelionėje sutrukau 2 mėnesius.
Džiaugėsi tautiečių palaikymu
– Socialiniame tinkle pastebėjau, kad kalnų dviračiu įveikėte 8 000 kilometrų atstumą aplink Baltijos jūrą. Kodėl nusprendėte tokį iššūkį sau išsikelti?
– Tai buvo įdomi kelionė. Per dieną su kolega numindavome per 130 kilometrų, sykį numynėme per 200 kilometrų. Tam buvome gerai fiziškai pasiruošę. Pasiekėme atšiauriausią Europos tašką – Nordkapo kyšulį Norvegijoje. Pasižiūrėjome žemėlapyje, ką norime aplankyti, susidėliojome maršrutą ir tai padarėme. Tai buvo irgi dėl tos pačios aistros keliavimui. Kelionę pradėjome nuo Aberdyno miesto Škotijoje. Finišą pasiekėme Lietuvoje, Vilniuje. Kelionė vėlgi truko apie 2 mėnesius.
– Ką vežėtės į šią išvyką? Kokie buvo patogumai?
– Vežėmės antrą porą rūbų, palapinę, miegmaišį, nes teko miegoti Norvegijos šiaurėje, tai ten ir sniego būdavo, todėl reikėjo ir šiltesnių rūbų. Tai nebuvo kuo nors ypatingi daiktai, tiesiog įprasti turistavimo dalykai.
– Ko gero, lauke palapinėje ne visada miegodavote.
– Pasitaikydavo, priimdavo mus Norvegijos, Švedijos, Danijos ambasados, kartais miegodavome pas žmones. Vieną kartą važiuodamas Švedijoje vilkėjau marškinėlius su Lietuvos vėliava, kaip tik tuo metu šalia važiavo lietuviai, jie sustojo ir pasakė: „Jeigu norite, galite atvažiuoti pas mus apsistoti“. Ten mus pamaitino, leido išsimaudyti po dušu. Buvo malonu, kad ir užsienyje lietuviai palaiko savo tautiečius.
Kelionės biudžetui rinkome pinigus iš ambasadų, pavieniai žmonės mus parėmė, tad abiem iš mūsų teko po 1000 eurų.
Šalies keliuose – testavimo kelionė
– Taip pat mačiau, kad rudenį įveikėte atstumą nuo Klaipėdos iki Vilniaus.
– Buvau įveikęs šį atstumą sportiniu dviračiu. Prieš keletą metų kartu su draugu atlikdavome treniruotes sportiniais dviračiais po Lietuvą. Per dieną buvome įveikę ir 300, o daugiausia 400 kilometrų. Tai tarsi buvo treniruotės, mes siekėme Lietuvos rekordo, todėl tuo metu buvo didesni treniruočių krūviai. Dabar noriu dar kartą tai įveikti „Fat bike“ tipo dviračiu, kuris turi storas padangas, jos skirtos važiuoti per smėlį ir sniegą.
– Sausio pradžioje įveikėte dar vieną iššūkį – numynėte 25 kilometrus nuo Klaipėdos iki Palangos apledijusiu paplūdimiu. Kokių įspūdžių čia patyrėte?
– Tai buvo testavimo kelionė, aš norėjau išbandyti, kaip „Fat bike“ dviratis važiuos per smėlį, tai buvo dviračio išbandymas. Šiuo metu man jis yra vienas iš mėgstamiausių dviračių, tai buvo pasiruošimas kelionei iš Klaipėdos į Vilnių. Iš tikrųjų buvo įdomu, nes sukibimas su danga buvo labai geras, aišku, važiuojant per ledą galima paslysti, bet labai malonu važiuoti juo per smėlį ar sniegą. Tai lyg dviračių visureigis.
Įveikia psichologinius išbandymus
– Kokių kitų nutikimų esate patyręs kelionėse?
– Patirdavome nuotykių kiekvieną dieną. Pavyzdžiui, pasistatydavome palapinę, ryte atsibudę matydavome, jog prisnigę daug sniego, apie –10 šalčio, būdavo šaltoka susipakuoti daiktus ir toliau priversti save minti. Buvo psichologinių barjerų, kuriuose save ugdai. Kai įveiki tokius sunkumus, vėliau jie praverčia gyvenime kitose srityse. Kelionės dviračiu nėra vien tik noras patirti kažkokių įspūdžių, tai kaip savęs išbandymas: šaltis, alkis. Buvo maistas pasibaigęs, iki artimiausios parduotuvės mynėme apie 100 kilometrų, tai psichologinis sunkumas, kai reikėjo pereiti per save, sakyti sau mintyse: „O, aš tai galiu padaryti“. Vėliau, kai tai padarai, būna geras jausmas.
– Ar planuojate ir ateityje užsiimti dviračių sportine veikla?
– Be abejo. Tai mano pomėgis, planuosiu ir kitus žygius. Stengsiuosi tobulėti ir kelti kitus iššūkius sau. Praėjusi kelionė buvo vienabėgiu dviračiu, ši kelionė bus storas padangas turinčiu „Fat bike“. Žiūrėsiu, kokios bus naujovės, man patinka išmėginti naujus dviračius.
Kalbėjosi Robertas MACIUS
Šiūparių pagrindinės mokyklos dešimtokas
Asm. albumo nuotr.
