Apie lengvą žurnalistų duoną tabore ir skalsią – Sibire

Vilnietis žurnalistas Mindaugas Drigotas per kol kas dar neilgą savo karjerą buvo įnėręs į kone visus įmanomus žurnalistikos vandenis: dirbo komercinėse televizijose, žinių tarnybose, populiariausiame naujienų portale, vykdė projektus su garsiais žurnalistais ir galiausiai savirealizaciją rado multimedijų agentūroje. Beje, po pirmojo kurso praktiką atlikęs „Bangos“ redakcijoje iki šiol giria savo straipsnių pašnekovų draugiškumą ir stebisi jų pasitikėjimu žurnalistais. Mat kurdamas nacionalinio masto naujienas 27-erių žurnalistas kolegų darbo standartus vertina dvejopai. Atsiradus galimybei savo požiūriu pasidalinti su šalies moksleiviais, kartu su kolegomis Mindaugas aplankė dalį Lietuvos bei tikisi, kad jo patirtis jaunimui padės susivokti pseudonaujienomis perpildytoje žiniasklaidoje.

Žinių „kepimas“ nesužavėjo

– Pastaruosius kelis mėnesius turėjai galimybę kartu su kolegomis apsilankyti šalies mokyklose ir tiek su moksleiviais, tiek su pedagogais kalbėjotės apie profesionaliąją žurnalistiką. Papasakok plačiau apie šį projektą.

– Šiuo metu dirbu multimedijų agentūroje „Nanook“, kuri iš kitų žurnalistinį turinį kuriančių agentūrų išsiskiria tikrai profesionaliu požiūriu į profesiją. Ugdymo plėtotės centras, įgyvendindamas Švietimo ir mokslo ministerijos finansuotą projektą, pasikvietė mus papasakoti apie multimedijų žurnalistiką ir tai, kaip interneto amžiuje kritiškai vertinti turinį.

Aplankėme 12 mokyklų ir rezultatu esame labai patenkinti. Siekiame ugdyti jaunimo ir pedagogų kritinį mąstymą apie žiniasklaidą ir tai, kad tikroji žurnalistika nėra kakadu ar straipsnis, kurį atsiverčiame dėl viliojančios antraštės.

– Tau pačiam yra tekę ragauti įvairios žurnalistikos – nuo rajoninės spaudos iki žinių reporterio ir lengvo turinio laidų kūrimo. Kur ir kodėl neužsibuvai?

– Pakankamai daug išbandžiau, kad suprasčiau, kaip Lietuvos žiniasklaida veikia ir kur norėčiau būti arba kaip tik – nebūti. „Bangoje“ atlikau savo pirmąją praktiką kaip Vilniaus universiteto žurnalistikos instituto studentas. Dar prieš atvykdamas į Gargždus buvau pasirašęs bendradarbiavimo sutartį su „Delfi“, kuriame po to pradėjau rengti medžiagą aplinkosaugos projektui „Grynas.lt“. Būdamas antrakursis už vieną tyrimą tapau Aplinkos ministerijos skelbto konkurso nugalėtoju, tad natūralu – sukilo ego, jaučiausi „kietai“. Tačiau sunku augti, kai darbe vadovaujamasi principu „jei galima paprasčiau, tai ir darykim paprasčiau“. Ketvirtakursis jau darbavausi „Lietuvos ryto televizijos“ žinių tarnyboje. Iš pradžių toks darbas labai patiko – parengei dienos naujienas ir eini namo. Jei greit „susisuki“, laisvas būni jau po pietų. Bet praėjus pusantro mėnesio supratau, kad dirbu konvejeriu, negaliu įsigilinti į turinį ir kepu žinias lyg bandeles. Ir jos tokios paviršutiniškos…

– Kuo baigėsi tokie apmąstymai?

– Nutariau atsidėti mokslams. Baigiamajame kurse žurnalistams reikia atlikti kūrybinį darbą. Gebėjimus filmuoti ir montuoti buvau išbandęs jau anksčiau, todėl nutariau rengti vaizdo pasakojimą. Pusantro mėnesio praleidau su Rasališkių kaime (Ukmergės r.) gyvenančiu pusamžiu vietiniu Valentu ir sukūriau filmą „Nykstančio kaimo portretas“. Jis buvo pripažintas geriausiu kūrybiniu darbu televizijos raiškoje IV kurse. Sėkmė nuvedė į apmąstymus, kad žurnalistinį darbą gali dirbti vienas ir įkvėpė tolimesnę karjerą sieti su dokumentika.

Viliojo geri pinigai

– Tavo pavardę yra tekę matyti ir prie pramoginių laidų kūrybinės grupės. Kas skatino pasisemti tokios patirties?

– 2014-aisiais įsidarbinau vienoje prodiuserinėje kompanijoje, kuri kūrė humoristinę laidą „Viralas“. Viliojo ten geri pinigai, sakyčiau – net sunkiai suvokiami. Kasdien dirbdamas rimtą reporterio darbą gaudavau 500–600 Eur, o darydamas „niekalą“, prieštaraujančius įsitikinimams dalykus, gaudavau dvigubai. Žurnalistų vertybinė skalė Lietuvoje yra gniuždanti, kartais net verčia suabejoti žurnalistika apskritai. Tą laidą televizija netikėtai nutraukė.

Džiaugiuosi ir kitokia patirtimi – maždaug pusmetį dirbau su Andriumi Tapinu laidoje „Mažos mūsų pergalės“. Turėjau formuoti laidas, kurti turinį, tačiau galiausiai išsiskyrė vertybiniai dalykai.

– Šiandien tavo profesinėje praktikoje – unikalūs pasakojimai apie Sibirą ir reportažai, kuriuos perka užsienio žiniasklaida. Kaip pavyko rasti kelią į tarptautiniais standartais dirbančią profesionalią žurnalistiką?

– Žurnalistų mokymuose susipažinau su Berta Tilmantaite, kuri kartu su Artūru Morozovu yra įkūrusi „Nanook“. Į šią jauną žurnalistę žiūrėjau atsargiai, nes Berta yra kol kas vienintelė lietuvė, kurios fotografijas spausdino „National Geography“. Tai išties žavi. Iš pradžių praktikavausi, kol kaip filmavimą išmanantį žurnalistą pakvietė su komanda kurti projektą apie parolimpiečius „Galia nugalėti“. Augame nesivaikydami greitų naujienų ar populiarumo socialiniuose tinkluose. Taip, tu kasdien gali važiuoti į taborą, rengti reidus keliuose ir publikuoti savo išgyvenimus, bet tai bus apgaulinga žurnalistika.

Paskutinysis mūsų projektas – „Žymės. Pereiti praeitį“ – netradicinis pasakojimas apie tremtį. Šioje ekspedicijoje dalyvavo keturi profesionalūs žygeiviai (tarp jų eurokomisaro Vytenio Andriukaičio sūnus Gediminas), kurie savo jėgomis nukeliavo 500 km, plaukdami valtimis, kirsdami Verchojansko kalnagūbrį ir eidami šiauriausio taško link. Tai padaryti pasaulyje sugebėjo nedaug kas. Projekte gretinome praeitį (tremtinių pasakojimus, archyvinę medžiagą, nuotraukas) su žygeivių patirtimi, kaip jiems pavyko savo jėgomis pasiekti vieną pirmųjų tremties vietų.

Pavojus – jaustis geriausiam

– Turint omenyje, kad visuomenė vis mažiau kritiškai vertina žiniasklaidą, o pastaroji tuo naudojasi brukdama greitas naujienas, kokia tavo ir komandos kuriamos žurnalistikos ateitis?

– Ateityje daugės laisvai samdomų žurnalistų. Taigi jie bus suinteresuoti kurti turinį, kuris domins žiniasklaidą. Mes, kaip aukštus pasaulinius standartus atitinkanti agentūra, savo darbus parduodame televizijoms, portalams, žurnalams Lietuvoje ir užsienyje. Pavyzdžiui, „Nanook“ produktą apie Panevėžio moterų kalėjimą įsigijo „AlJazeera“ – arabų televizija, kur moterų teisės apskritai yra keblus klausimas. Projektą apie Sibirą bandėme parduoti vienam portalui, bet jiems pritrūko intrigos, sensacijos. Dėl to bendradarbiavimas su užsieniu daug sklandesnis. Lietuvoje susiformavęs požiūris, kad visiems viską reikia duoti nemokamai – nurodysim autorystę ir būkit patenkinti. Užsienyje dėl 5 sekundžių reportažą perka už 500 Eur. Lietuvoje to dar nėra.

– Kokios profesinės ambicijos veda į priekį?

– Bandymas išnaudoti kuo daugiau skirtingų kompetencijų ir noras jas išmanyti. Jeigu užsisėdėsi vienoje vietoje arba galvosi, kad kažką moki geriausiai, – tu jau pavojuje. Lietuviškoje žiniasklaidoje stebime liūdną situaciją – vis mažiau žurnalistų, kurie nori stengtis dar labiau.

Kalbėjosi Eglė ŽADEIKYTĖ