Trumpėja budynės: trūksta laiko, pinigų ar pagarbos?

Nuo seno lietuviai mirusius artimuosius į paskutinę kelionę išlydėdavo laikydamiesi tam tikrų tradicijų. Neįmanoma buvo įsivaizduoti laidotuvių be trijų dienų budėjimo prie karsto, krūvos gėlių, vainikų ir krepšelių bei gausių gedulingų pietų. Laidotuvių papročiuose įvyko svarbus pasikeitimas: laidotuvės iš mirusiojo gyvenamosios vietos persikėlė į nuomojamas patalpas. Skubama atsisveikinti su mirusiuoju per dvi, o neretai ir per parą. Vis labiau populiarėja palaikų kremavimas.

Šarvojame šiandien, laidojame rytoj

Gargžduose nėra gerų laidojimo namų. Tad artimiesiems, nusprendusiems ne namuose šarvoti mirusįjį, tenka rinktis vieną iš bažnyčioje esančių šarvojimo salių arba privačią prie senųjų kapinių Žemaitės gatvėje. Užklupus netekties skausmui laidojimo rūpesčius galima patikėti ritualines paslaugas rajone teikiantiems verslininkams – Virginijai Ruškienei arba Sauliui Abarčiui.

Vis dažniau artimieji užrakina laidojimo salės duris ir išeina ilsėtis. Ar verta laikyti pašarvotąjį dvi paras, jeigu prie jo per naktį niekas nebudi? Beveik du dešimtmečius

„Budėjimas prie mirusiojo yra labai svarbi laidotuvių apeigų dalis, nes nuo budėjimo priklauso mirusiojo pasirengimas amžinajam gyvenimui, susitikimui su Viešpačiu ir perėjimui amžinybėn. Labai svarbus yra ir velionio lydėjimas į laidojimo vietą bei pats laidojimas“, – rašo Rimutė Garnevičiūtė, etnologė, Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto etnologijos krypties doktorantė.

laidojimo paslaugas teikiančios V. Ruškienės nuomone, greitos laidotuvės atspindi prarastas žmogiškąsias vertybes. „Paprotys budėti prie mirusiojo turi gražią prasmę: gyvieji atsisveikina, apmąsto, prisimena velionį, o mirusysis gauna maldos dovaną. Budėjimas per naktį prie mirusio artimo paskutiniu metu yra labai retas reiškinys, esame išlepę, nebenorime nė nakties likti be miego. Dauguma renkasi šarvoti parą, esą nėra ko vargti. Manau, jeigu slaugėme artimąjį metus, tai parą ar dvi dar galime pakentėti, – kalbėjo Virginija. – Laidojimo tradicijų nebežino jaunimas. Anksčiau Kalnus giedodavo pirmosios dienos vakarą ir valandą prieš išlydint į kapus, dabar būna, jog giedotojai užsakomi tik išlydėtuvėms. Ypač retai budima dvi naktis. Nebekviečia artimieji ir fotografų – patys įamžina mobiliaisiais telefonais.“

„Apie 70 proc. klientų šarvoja mirusįjį vieną parą. Itin retai budi per naktį“, – pasakojo ketvirtį amžiaus laidojimo versle dirbantis S. Abartis.

Dirbančiųjų diskriminacija

Pasitaiko, jog laidojamas velionis net mirties dieną. Už laidojimui valstybės skirtus 304 eurus, kuriuos gauna deklaravusiųjų gyvenamąją vietą artimieji, anot V. Ruškienės ir S. Abarčio, palaidoti oriai neįmanoma. Esą tiek pinigų užtenka tik aprengti mirusįjį ir užkasti pigiame karste be laidojimo apeigų. Pasak Sauliaus, dažniausiai artimieji suranda galimybių palaidoti pagarbiai.

„Nepalaidotas nelieka nė vienas. Jeigu neturi už ką aprengti, galime pasiūlyti veltui net įkapes, žinoma, ne madingiausias. Tačiau didelė neteisybė, kad nepensinio amžiaus žmonėms skiriami tik 304 eurai. Senjorai dar gauna einamojo mėnesio ir laidojimo pensiją. Dirbančiam žmogui taip pat turėtų būti skiriama papildomai bent minimalaus atlyginimo dydžio suma laidotuvėms. Tai diskriminacija jaunų žmonių atžvilgiu – šeima netenka maitintojo, lieka vaikai, o likusiuosius užgula dar viena našta – laidojimo išlaidos“, – pasakojo V. Ruškienė.

Pigiau nei didmiesčiuose

Vidutinės laidotuvės šarvojant vieną parą, pasak laidojimo paslaugas teikiančių verslininkų, kainuoja apie 1000 eurų, į šią sumą neįskaičiuota auka bažnyčiai už Mišias ir giedotojų paslaugos. Žinoma, viršutinės ribos nėra, kaina priklauso ir nuo pasirinkto karsto, ir nuo gėlių, ir kitų pageidavimų.

Virginija pasakojo, jog vieni ieško, kur pigiau palaidoti, kiti laukia, kol atsilaisvins būtent jų salė. Ji priminė, jog bažnyčios salėse šarvoti gali bet kuri laidojimo paslaugas teikianti įmonė. „Būna klientų, kurie važiuoja sąlygų teirautis net į Klaipėdą, tačiau sužinoję kainas grįžta pas mus. Ne paslaptis, jog uostamiestyje vidutinės laidotuvės atsieina apie 700 eurų brangiau, nes brangesni ir tokie patys karstai, ir įkapės, ir net duobės iškasimas. Dauguma stengiasi laidoti pagal galimybės. Netiesą kalba sakydami, jog vieną parą šarvoja tik todėl, kad dvi – labai brangu. Pas mus skirtumas tarp vienos ir dviejų parų – tik 50 eurų. Į šią kainą įeina salės nuoma ir žvakės. Juk gėlės lieka tos pačios.“

Besilaikantieji senųjų tradicijų ir mirusio artimojo nepaliekantys užrakinto per naktį vieno bei budintieji dvi paras sako kitaip laidotuvių neįsivaizduojantys. Jiems nesuprantamos nei skubios laidotuvės, nei nebudėjimas prie karsto.

• Mirtis aplanko visus, tik skirtingomis aplinkybėmis. Vienus išsiveda anksti ir netikėtai, kitus – iškentus ligos skausmus, tretiems paskutinės kelionės valanda išmuša sulaukus brandžios senatvės.
• Kone greičiausiai savo mirusiuosius palaidoja musulmonai. Laidotuvės čia vyksta mirties dieną, iki saulės laidos.
• Mirties dieną mirusiuosius stengiasi palaidoti ir žydai. Laidotuvės nerengiamos tik šeštadieniais ar per kitas judėjų šventes.
• Stačiatikiams įprasta rengti laidotuves trečią dieną po mirties. Panašiai elgiasi ir katalikai.
• Neįprastai ilgai mirusiųjų gedi Centrinės Europos čigonai. Nuo mirties dienos iki laidotuvių, jų nuostata, turi praeiti net 40 dienų. Iki to laiko, idant lavonas nesugestų, jis apdedamas ledu.