Geriausia velykinė dovanėlė – margutis
Margintojos nestokojo geros nuotaikos.
Viena iš gražiausių Velykų tradicijų – margučių dažymas. Nuo pagonybės laikų kiaušinis simbolizuoja gyvybę, vaisingumą, kosmosą. Savaitės pradžioje jaukiuose Drevernos kultūros namuose būrelis dreverniškių mokėsi marginti kiaušinius dažais ir vašku. Savo patirtimi dalijosi priekuliškė pedagogė Vida Būdvytienė. Bibliotekoje surengta velykinių margučių parodėlė.
Marginti kiaušinius dažais ir vašku – sena tradicija, tačiau ne viena dreverniškė prisipažino, jog iki šiol tai darė augalinės kilmės dažais – svogūnų lukštais, beržų lapeliais. Drevernos kultūros namų renginių organizatorei Virginai Asnauskienei pakvietus į kiaušinių marginimo pamokėlę, susirinko ir jaunų merginų, ir senjorių. „Kai kam ši dažymo technika – nauja patirtis, o kai kas jau turi įgūdžių, – ištarė meniniu pajautimu apdovanota V. Būdvytienė, jau porą dešimtmečių dažais ir vašku marginanti kiaušinius. – Ne vieną tūkstantį nudažiau, bet visus skirtingai. Ranka pati vedžioja ornamentus.“
Meniškai išmarginti kiaušiniai – puiki velykinė dovanėlė: Vida juos dovanoja savo draugams, pažįstamiems.
V. Būdvytienė pasakojo, jog naudojanti specialius kiaušiniams dažyti skirtus dažus. Dažniausiai dažanti dviem spalvomis. Taip marginti ji mokė ir dreverniškes. Ar ši technika sudėtinga? „Svarbiausia – noras, – patikino Vida. – Marginti vašku reikia kietai virtus šiltus kiaušinius. Ant pagaliuko pritvirtintu smeigtuku karštu vašku piešti ornamentus ar kitus ženklus. Po to dėti į dažus ir palaikyti. Išėmus vėl piešti ir dėti į kitos spalvos dažus.“
„Rankų miklumo reikia“, – pastebėjo moksleivė Gintarė Jauraitė, dailius raštus vedžiojusi ant kiaušinio.
Užsiėmime dalyvavusi senjorė Vincenta Šikšnienė kalbėjo, jog labai laukianti Velykų – dvasinio apsivalymo šventės. Ir norinti pamėginti kitaip nudažyti kiaušinius – šventinio stalo atributus. Iki šiol tik svogūnų lukštais, beržų lapeliais – ir gražu buvę. Į margučių dažymo pamokėlę ji atsivedusi ir anūkę Korneliją su drauge, iš sostinės pas senelius atvykusias trumpai viešnagei. „Įdomu“, – tvirtino merginos ir žadėjo savo margučius parvežti bendraamžiams.
V. Šikšnienė – žemaitė nuo Kretingos, bet pokariu su tėvais įsikūrusi Svencelėje. Gyvendama šalia kaimynų lietuvininkų nejučiomis perėmusi jų papročius, tradicijas, ir netgi tarmei neatsispyrusi. „Lietuvininkai kiaušinius dažė viena spalva. Ant margučio užrašydavo vardą to, kam jis skirtas, ir palinkėjimą. Tokia buvo jų tradicija, – pasakojo Vincenta. – Ir mūsų šeimoje ji prigijo. Daug darbo turime su vyru, kol išmarginame kiaušinius, užrašome vaikų, anūkų ir proanūkų vardus, palinkėjimus.“
Daugelį metų lietuvininkų papročiais besidominti V. Asnauskienė pridūrė, kad jie kiaušinius dažniausiai dažydavo juodai – žemę simbolizuojančia spalva. Ją išgaudavo parauginę ąžuolo ar juodalksnio žievę su geležimi. „Raudona lietuvininkams reiškė linksmybę, žalia – gyvybę, – kalbėjo Virgina. – Lajumi ant margučio užrašydavo vardą, palinkėjimą ir įmerkdavo į batvinių rasalą, kad šis nuėstų. Lietuvininkų šnekta jie „nuforbuodavo“ apie 40 kiaušinių. Juos dovanodavo brangiems žmonėms, nes buvo įsitikinę, kad margutis – vertinga ir naudinga dovana, gyvybės simbolis.“
Antrą Velykų dieną V. Asnauskienė kviečia į margučių ridenimo varžytuves, Drevernoje tapusias tradicija.
