Kelionės

Per tris dienas – per tris šalis

Trišalis – Lietuvos, Rusijos, Lenkijos – tarptautinis turizmo rinkodaros projektas „TourInfoNet“ pakvietė pasižvalgyti po Kuršių nerijos nacionalinį parką, tik Rusijos pusėje, bei susipažinti su Kaliningradu bei Lenkijos miestu Gdansku, pakeliui užsukant į lankytinus turistų objektus. „Bangą“ į kelionę pakvietė Klaipėdos rajono turizmo informacijos centras.

Nors seniai pamiršome eiles pasienio postuose ir laisvai Europoje keliaujame, teko prisiminti, kiek laiko sugaišdavome prie sienų ir muitinių. O Rusijos sieną kirsti teko 4 kartus. Net tebegaliojantys Lietuvos pasai su Rusijos vizomis kaimynams atrodė įtartini.

Didžiausia žiedavimo stotis

Vykę turizmo informacijos centrų, muziejų darbuotojai, žiniasklaidos atstovai Rusijoje apsilankėme apžvalgos aikštelėje prie Efo kopos, pamatėme vietovę, pavadintą „šokančiu mišku“, užsukome į gyvenvietę Rybačyj, stebėjome paukščio žiedavimą ornitologijos stotyje.

Viena iš įdomesnių stotelių Rusijos Federacijai priklausančioje Nerijos dalyje – 1901 m. pastatyta ornitologinė stotis. Dabar čia – didžiausia Europoje paukščių žiedavimo stotis „Fringilla“, beje, vienintelė mokslinė stotis, įsileidžianti lankytojus. Ornitologas dr. Leonidas Sokolovas aprodė tinklus – visai kaip Ventės rage, tik didesnius, nes ten didelė paukščių koncentracija, mat virš Kuršių marių kaip tik driekiasi Belomoro–Baltijos kelias. Rudenį ir pavasarį jį įveikia apie 20 mln. sparnuočių. Pasak dr. L. Sokolovo, būna, jog per parą čia praskrenda pusė milijono paukščių. Stotyje sužieduotų paukščių rekordas – 9 500 per dieną.

Lietuviai turėjo galimybę stebėti, kaip žieduojamas paukštis, o vėliau, specialistui jį pasvėrus, išmatavus ir apžiūrėjus, paleisti.

„Šokantis miškas“

Kuršių nerija – unikalus ne tik Lietuvos kampelis. Dalis jo – Rusijos Kaliningrado srities žemė. Į programą buvo įtraukta įdomi vietovė, pavadinta „šokančiu mišku“. Kuršių nerijoje pušynai sudaro beveik du trečdalius parko teritorijos. Tačiau „šokančiame miške“ jos kiek kitokios, neįprastos. Pušys čia auga ne vertikaliai, o susirangiusios, išsiraičiusios ir suformavusios įvairias keisčiausias formas.

Gidė Antanina Maksimova ne itin buvo linkusi vėl apsilankyti anomalinėje vietovėje. Yra versijų, jog pušys „šokti“ ėmė dėl ypač vėjuotos vietovės, paslaptingąjį mišką ekstrasensai ir aiškiaregiai yra linkę vadinti vieta, kur susikerta teigiama ir neigiama energija. Kiti gi teigia, jog šioje vietovėje kažkada buvo atliekami lazerių bandymai, o treti gamtos mįslę bando aiškinti kaip ufonautų veiklos padarinį.

Išlikusi ir legenda, taip aiškinanti „šokančio miško“ kilmę. Kadaise, vietiniai gyventojai nenorėję į neriją įsileisti atvykėlių ir uoliai saugoję pakrantę. Tačiau kartą atplaukė valtimi mergina, kuri nieko su savimi neturėjo, tik arfą. Vietiniai gyventojai įsileido merginą, kuri buvo neapsakomo grožio ir puikiai grojo arfa. Jai grojant, arfos garsai privertė šokti net medžius, o merginai baigus groti, pušys taip ir liko stovėti šokio judesyje. Sakoma, kad pučiant stipriam vėjui, šokančių pušų šakose pasigirsta arfos melodija.

Gintaro kasyklos

Pakeliui į Kaliningradą užsukome į dar vieną įdomų objektą – gintaro kasyklas Jantarnyj. Tai valstybinė įmonė Kaliningrado srityje, vienintelė pasaulio įmonė pramoniniu būdu kasanti gintarą. Buvo galimybė iš viršaus pamatyti gintaringos žemės karjerą, apsilankyti gintaro piramidėje, kurioje esą sugalvoti norai išsipildo, patiems paieškoti geltonojo aukso ir, žinoma, įsigyti dirbinių ir suvenyrų.

Gintaras kasamas Baltijos jūros pakrantėje, netoli Jantarnyj miesto, kur, geologų duomenimis, yra 90% pasaulinių gintaro sukcinito atsargų. Gintaro kombinato išgaunamas gintaras sudaro 90% pasaulio gintaro gamybos.

Pakeliui į aplankėme ramų ir jaukų kurortą Svetlagorską, kurį sovietmečiu ypatingai mėgo aukštas pareigas užimantys pareigūnai. Dabar tai vis daugiau poilsiautojų sulaukiantis miestas.

Kanto tėvynė

Kaliningradas savo gyvavimo laiką skaičiuoja nuo 1255 m., kai Bohemijos karaliaus Pšemyslo II Otokaro, dalyvavusio Vokiečių ordino žygyje į Sembą, buvo įkurta Karaliaučiaus pilis. Nuo to laiko iki 1946 m. pilis, o vėliau ir miestas, oficialiai vadintas Königsberg, arba mūsiškai – Karaliaučius.

Dėl savo įdomios geografinės padėties Kaliningrade galima aptikti germanų praeities paminklų, lietuviškumo, sovietmečio liekanų bei šiuolaikinės Rusijos atributų. Be abejonės, tai verta dėmesio vieta.

Humanitarinių mokslų žinovai ir filosofija besidomintys žmonės, išgirdę Kaliningrado vardą, iš karto prisimena minties genijų Imanuelį Kantą. Būtent Karaliaučiuje, buvusiame to meto Rytų Prūsijos sostine, XVIII a. pradžioje gimė filosofas. Jis gavo puikų išsilavinimą gimtajame mieste ir paskyrė visą savo gyvenimą mokslui. Palaidojo I. Kantą čia pat esančioje katedroje, kuri vėliau tapo vizitine Karaliaučiaus kortele.

Gidė, pasakodama apie miesto istoriją, didžiavosi ne tik kiekvienu pastatu, bet ir grindinio akmeniu, ir nė girdėti nenorėjo, jog garsaus filosofo I. Kanto protėviai iš tėvo pusės gyvenę Kantvainių kaime, Klaipėdos rajone.

Malborko pilis

Į Lenkiją pajudėjome didesniu būriu, prie kelionės prisijungė kolegos iš Kaliningrado.

Malborkas – vienas iš gausiausiai turistų lankomų miestų Lenkijoje. 1274–1457 metais Malborkas buvo Didžiojo Kryžiuočių ordino bei viso vienuolyno sostine. Tai didžiausia Europoje raudonųjų plytų viduramžių pilis, įrašyta į UNESCO Pasaulio kultūrinio paveldo sąrašą. Pagrindinę komplekso dalį sudaro trys sujungtos pilies dalys, apsuptos galingos gynybinės sienos su gausiais bokšteliais ir vartais. Pilyje dėmesį patraukia ne tik labai įdomus gotikinis interjeras, architektūrinės detalės, bet ir pilyje eksponuojamos gausios gintaro papuošalų, meninių amatininkų dirbinių, porceliano, ginklų ir skulptūrų kolekcijos.

Malborko pilį Lenkijoje rekomenduočiau aplankyti kiekvienam. O jeigu pasiseks ir ekskursiją ves Jelena Jutrovska, įspūdžių užteks ilgam. Vėliau teko apžiūrėti Gnievo pilį.

Gdansko senamiestis

Gdanskas – vienas seniausių Lenkijos miestų su žavingu senamiesčiu. Miestu teka dvi Vyslos upės atšakos, jame daug tiltų. Senamiestis yra palyginti nemažas – jame apstu dailių renesanso stiliaus namų. Tiesa, dauguma jų yra atstatyti po Antrojo pasaulinio karo bombardavimų, po kurių išliko tik apie trečdalį miesto pastatų.

Šv. Mergelės katedra – pati didžiausia plytinė katedra Europoje, pastatyta XIV–XVI a. Teigiama, jog į šią katedrą vienu metu gali sutilpti apie 25 tūkstančius žmonių! Norintieji po Gdanską pasižvalgyti iš viršaus gali ryžtis įkopti į katedros bokštą – tam reikia įveikti per 400 laiptelių.

Pagrindinėje Gdansko aikštėje iškilęs miesto rotušės bokštas, taip pat stovi vienas puošniausių pastatų – Artūro namas, kadaise buvusi pirklių susitikimo vieta. Miesto rotušėje įrengtas Gdansko istorijos muziejus. Čia taipogi išvysite vieną iš Gdansko simbolių – Neptūno fontaną. Mieste keletas vartų – Žalieji, Auksiniai, Aukštieji ir Kalėjimo bokštas.

Senajame uoste išlikęs senovinis uosto keltuvas, vadinamas Gdansko kranu arba Žuraviu. Ši unikali struktūra, laikoma seniausia Europoje, kartu yra ir miesto simbolis. Kažkada šis statinys tarnavo kaip miesto gynybiniai vartai, tačiau pagrindinė jo funkcija buvo perkelti sunkius krovinius.

Vida VALAITYTĖ

Projektas „TourInfoNet“ apjungia Baltijos regiono turizmo kultūros išteklius ir bus įgyvendinamas 2013–2014 m. su „2007–2013 EKPP Lietuvos, Lenkijos, Rusijos bendradarbiavimo per sieną programos“ ir Kaliningrado srities turizmo ministerijos parama. Pagrindinė projekto veikla orientuota į vieningos kultūrinio turizmo sistemos, kuri apjungtų visus tris Baltijos regionus, sukūrimą.