Prezidento metinis pranešimas – vidiniai prieštaravimai ir valstybės panorama
Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda birželio 8 – ąją parlamente pasakė savo antrąjį metinį pranešimą. Tam jį įpareigoja Lietuvos Respublikos Konstitucija. Kaip ir rinkimų kampanijos metu, taip ir pranešime, G. Nausėda daug kalbėjo apie pagarbą vienas kitam, santarvę valstybėje ir bendro sutarimo ieškojimą, tačiau tokie gan deklaratyvūs ir proginiai jo pareiškimai skambėjo ne itin įtikinamai jo paties pastarųjų savaičių veiksmų kontekste – negebėjimu susitarti su premjere I. Šimonyte dėl to, kas atstovaus Lietuvai Europos vadovų taryboje, kurioje sprendžiamiems praktinio pobūdžio pandemijos klausimams tinkamesnis būtų ministrės pirmininkės dalyvavimas. Taip pat nemažai aistrų sukėlęs prezidento palaikymas Šeimų maršo dalyviams dažniau atrodė skaldantis, nei visuomenę telkiantis veiksmas. Vis dėlto pakankamai ilgame prezidento metiniame pranešime buvo išsamiai aptarti pagrindiniai valstybės iššūkiai, išsakyta gana konstruktyvi kritika valdančiajai daugumai ir pasiūlyti kai kurie sprendimai.
Lietuvos Respublikos prezidentas G. Nausėda metiniame pranešime akcentavo įtraukiojo ugdymo įgyvendinimą šalies švietimo sistemoje. Neseniai lankydamasis Klaipėdos rajono Dovilų pagrindinėje mokykloje šalies vadovas pastebėjo, kad įtraukusis ugdymas yra šiandiena, o ne rytojus.
Tarp poetinio kalbėjimo ir politikos
Metinio pranešimo pradžioje prezidento kalboje netrūko netgi poetinės kalbos elementų. Pradėdamas kalbą, jis palygino šiandieninę valstybės situaciją su tam tikra tarpine būsena – už mūsų „įtampos, praradimų ir nerimo metai, pažymėti pandemijos ženklu“, prieš mus „mūsų visų rytojus“. Šiam rytojui pasiekti ir įtampai išspręsti prezidentas greitai pasiūlė sprendimą: „Susitinkame šiandien žiūrėdami vieni į kitus lyg į svetimus kartais, tegul išmintis, pagarba ir tikėjimas padeda atgauti jėgas. Tik kartu mes galime būti kūrėjai, tik santarvės jėga augina ir tik bendriems tikslams bus lemta tapti rytojumi.“ Labai įdomu pastebėti, jog prezidentas savo kalbą pradeda nuo universalių moralinių kategorijų – išminties, pagarbos ir tikėjimo, tačiau neskuba jų įžeminti politiškai, suteikti joms konkretaus politinio turinio. Pavyzdžiui, išminties priimant sprendimus, pagarbos oponentams ar tikėjimo valstybe. Vėliau šioms sąvokoms lyg ir bandomas suteikti politinis turinys, tačiau jos taip ir lieka lyg pakibusios ore, kadangi taip dažnai jas kartojant, siekiamas universalumas ir priimtinumas visiems pakiša pats sau koją – vietoj to, jog telktų, įkvėptų ar skatintų veikti, veikiau atvirkščiaitik paskatina visus besiklausančius pritariamai linkčioti galvą.
Gerovės valstybė – kas tai?
Į rinkimus G. Nausėda atėjo su gerovės valstybės idėja ir pažadu kurti gerovės Lietuvą. Gerovės valstybė arba well-fare state, iš esmės, yra valstybės modelis atsiradęs Europoje dvidešimtojo amžiaus pradžioje su stipria centralizuota valdžia, kuri rūpinasi žmonėmis, paskirsto mokesčius, teikia įvairias socialines paslaugas ir kitaip saugo bei gina savo piliečius. Dažnu atveju gerovės valstybė buvo reakcija į Didžiąją depresiją – JAV ekonominę krizę, prasidėjusią 1929 m. ir užsitęsusią kone dešimtmetį. Tačiau įsibėgėjant dvidešimtajam amžiui gerovės valstybę vis labiau keitė neoliberali rinka, kurioje svarbesnės tapo konkurencija, individo iniciatyva ir maži mokesčiai kapitalui, savo ruožtu padidinę nelygybę ir atskirtį tarp turtingų ir vargšų.
Nelygybė, socialinė atskirtis taip pat yra ir opios Lietuvos problemos. Pavyzdžiui, skirtumas tarp daugiausiai ir mažiausiai uždirbančių Lietuvos gyventojų 2012 m. buvo penki kartai, o 2019 m. jau siekė septynis kartus. Dėl to Lietuvą dažnai perspėja Europos komisija, kitos tarptautinės organizacijos, nes nelygybė Lietuvoje viena didžiausių Europoje. Tad G. Nausėdos priminimas apie gerovės valstybę yra logiškas žingsnis, kuriam visgi neretai pritrūksta aiškesnės artikuliacijos – kas turima omenyje, kalbant apie gerovės valstybę? Vien techniškai žvelgiant, Lietuva yra gerovės valstybė, kurioje valdžia rūpinasi žmonėmis, tačiau dėl įvairių priežasčių šalis taip patpasižymi stipria orientacija į laisvą rinką, o valstybinio reguliavimo neretaipritrūksta, kad būtų apsaugoti pažeidžiamiausi valstybės gyventojai.
Šioje vietoje atsiranda keletas problemų – G. Nausėdos gerovės valstybės vizija neįkvepia žmonių, kadangi jai apibūdinti vartojami pernelyg abstraktūs žodžiai, kaip santarvė, įsiklausymas arpagarba. Taigi prezidentas kalba ne politinėmis kategorijomis, bet bendražmogiškomis ar tarsi etiketo taisyklių rinkinio sąvokomis. Daug įtikinamesnis jo kalbėjimas būtų tuomet, jei jis rinktųsi socialinį teisingumą arlygybę, kaip pamatines valstybes atramas – tai, kas šiuo metu įkvepia daugelį žmonių visame pasaulyje ir neatskiriamai priklauso moderniai politinei kultūrai.
Socialinių problemų sprendimas
Vis dėlto savo kalboje G. Nausėda skyrė nemažai dėmesio opioms socialinėms problemoms ir pasiūlė būdų, kaip jas spręsti. Nepaisant to, jos nevirto kiek konceptualesniu pasiūlymu, kaip geriau suderinti valstybės veikimo modelį. Įdomu pastebėti, kad pradėdamas kalbėti apie socialinę problematiką prezidentas paminėjo atskirties problemą, kuri Lietuvoje išties opi: „Statistika rodo, jog pernai Lietuvoje sparčiai augo vidutinis atlyginimas, tačiau neapgaudinėkime savęs – aukštyn šovė turtingiausių Lietuvos gyventojų pajamos, o skurdžiausiai gyvenančių atlyginimai stovėjo vietoje arba net mažėjo.“ Tačiau šis įvardinimas nevirto, pavyzdžiui, pasiūlymu įvesti progresinius ar dalinai progresinius mokesčius, galinčius apmokestinti turtingųjų pelną ir kapitalą. Prezidentas apsiribojo veikiau korekciniais pasiūlymais socialinėje srityje.
Pirmiausia G. Nausėda paminėjo žmones su negalia dėl pandemijos metu jiems sustabdytų ar dalinai neprieinamų sveikatos priežiūros ir socialinių paslaugų. Anot prezidento, šiuo metuneįgalūs žmonės jaučiasi dar labiau izoliuoti ir jų gyvenimo kokybė yra mūsų valstybės išsivystymo matas: „Žmonių su negalia gerovė man yra vienas iš požymių, kad gyvename civilizuotoje, vakarietiškoje valstybėje.“ G. Nausėda taip pat priminė ir savo inicijuotas vienkartines išmokas vaikams, padidintas išmokas vaikams su negalia bei vaikams iš daugiavaikių ir nepasiturinčių šeimų. Tai, anot prezidento, nors šiek tiek pagerino 330 tūkst. šeimų padėtį. Kalboje buvo paminėtas ir kitas prezidento pasiekimas – per dvejus metus nuo 345 iki 414 eurų išaugusi vidutinė senatvės pensija. Dėl to senjorai turėtų susidurti su mažesne skurdo ir atskirties rizika.
Palaikymas parlamente – mažai tikėtinas
Vis dėlto palaikymas būsimiems G. Nausėdos pasiūlymams parlamente greičiausiai nebus itin didelis. Neretai ir dėl paties prezidento užimamos pozicijos – dažnai kalbėdamas apie sutarimą, G. Nausėda aktualiais ir opiais klausimais mėgsta palaikyti kurią nors vieną pusę, o deklaruojamas taikytojo vaidmuo nebūna įgyvendinamas.Dėl šios pozicijos atsiranda nemenkų vertybinių konfliktų su konservatoriais, kurie turėdami daugumą parlamente ir Vyriausybėje greičiausiai į prezidento siūlymus nežiūrės rimtai. Vienas nesenų pavyzdžių – siūlymas dėl neapmokestinamų pajamų dydžio, apie kurį prezidentas užsiminė ir savo metiniame pranešime, kaip apie pasiūlymą, kuris negali palaukti, nes „teisingumo jausmas valstybėje laukti negali.“Į šį siūlymą premjerė Ingrida Šimonytė atsakė, jog neapmokestinamos pajamos turi būti svarstomos tada, kai yra tvirtinamas valstybės biudžetas, nes priėmus tai dabar visam valstybės gyvenimui tai duos pernelyg mažai naudos.
Valstybės panorama
Vienas iš teigiamų prezidento kalbos aspektų – platus jo žvilgsnis, apžvelgiant pagrindines valstybės problemas ir iššūkius. Vis dėlto ne paslaptis, jog prezidento retorika, jo kalbėjimo stilius parlamente ir vyriausybėje įtikina nedaugelį. Todėl per ateinančius trejus metus nors truputį priartėti prie gerovės valstybės modelio, siūlant kosmetinius pataisymus, be stipraus Vyriausybės ir parlamento palaikymo, G. Nausėdai bus labai sunku. Vis dėlto jo retorikoje šiemet buvo galima įžiūrėti ir teigiamų aspektų – lygiai prieš metus skaitydamas savo pirmąjį metinį pranešimą G. Nausėda buvo labai stipriai kritikuojamas dėl kalbos abstraktumo ir konkrečių pasiūlymų trūkumo. Šiais metais kalba buvo konkretesnė bei detalesnė, tad norisi tikėtis, jog ir teikiami pasiūlymai bei užimama lyderystės poziciją visuomenėje laikui bėgant taps aiškesnė, konkretesnė bei tuo pačiu veiksmingesnė.
Augustas KALINAUSKAS
A. VALAIČIO nuotr.
