Būti ten, kur esu

Vieta, kurioje slypintis gamtos grožis užgniaužia kvapą, kur pro miglą sklindantys įvairiaspalviai garsai užgožia šventą tylą, kur dienos spalvos sukuria iliuziją, nukeliančią į savotišką vidinę ertmę, kur fantazija susiduria su realybe, o sielos gilumas sujudina net menkiausias tvinksnis – būtent tokia yra mūsų Lietuva. Iteratyvus, varginantis ir minčių kankinamas kasdienis gyvenimas retsykiais užtemdo protą, sukausto kūną ir atima galimybę pagalvoti apie tai, kas iš tikrųjų brangu – gimtąjį kraštą. Daugelis iš mūsų per daug nesigiliname ir nesuvokiame žodžio tėvynė svarbos, tačiau tarp jos ir žmogaus egzistuoja unikalus ir vienkartinis ryšys, kurio negali suteikti jokios kitos, net labiau gerbtinos šalys. Kyla savotiškas klausimas, kuo Lietuva ir jos istorija ypatinga?

Lietuvos praeitis lyg skaudus, seniai užgijęs, tačiau nepamirštamas, širdyje likęs randas. Visi įvykiai (pradedant priešistore, kai Lietuvos žemes atrado iš Centrinės Europos atklydę indoeuropiečiai – baltai, baigiant sunkiai, kraujo upėmis, kančia bei nepakeliamu skausmu iškovota nepriklausomybe) tik įrodo, kokia nepalaužiama ir didinga yra ši šalis. Be praeities klonių kiekvieno asmenybę paliečia gimtojo krašto gyvasis pasaulis. Šimtamečiai ąžuolai, Baltijos jūros bangų ošimas, šaltas, veidą žnaibantis vėjas, pirmieji po žiemos pasimatę dygliukai, gyvūnijos skleidžiami, kūną raminantys balsai – taip paprastai įspūdinga ir be galo artima sielai. Gimtasis kraštas – mūsų pirmieji gyvenimo pamatai, kalba, papročiai, gamta, tradicijos, artimieji – viskas, kas mus supa nuo pat pirmojo mūsų įkvėpio. Asmuo turi atrasti savo vidinę pusiausvyrą, harmoniją, nusiraminimą, kad suprastų individo ir tėvynės ryšį, kaip visa tai, kas mus jungia, yra svarbu. Tiesa, žmonės įvairiapusiški, vieni sukandę dantis stengiasi bristi prieš srovę, o kiti mėgaujasi nešami pasroviui, tad nenuostabu, kad vertybių, moralės ir kitų subjektyvių aspektų vertinimas skiriasi. Tačiau ką Lietuva reiškia man?

Daugeliui žmonių tai tik vienas žodis, sudarytas iš septynių raidžių, neturintis jokios reikšmės, tačiau kitiems, taip pat ir man, ši sąvoka sudėtingesnė ir jos prasmę nelengva nusakyti. Individas be tėvynės – tarsi gatvėje paliktas benamis šuo, besiblaškantis ir nerandantis sau vietos. Vydūnas yra pasakęs: ,,Tėvynėje, savo jaunystės erdvėje, žmogus pradeda įsisąmoninti savo būtį. Sąmonei bręstant išauga žmogaus gyvenimo turinys, išauga visas pasaulis. Tėvynėje – augimo ir tapsmo pradžia.“ Tapatybė subjektą kuria kaip žmogiškąją realybę – jį įrašo į galingą vertybinį kontekstą, persona per tapatybę gauna vertės ir savigarbos pagrindus. Man šis suvokimas leidžia būti ten, kur ir esu. Branginu savo gimtąjį kraštą, esu laiminga būdama Lietuvos piliete ir neklausiu, ką man gali duoti valstybė, klausiu, ką aš galiu duoti jai dėl permainų ir geresnės, mūsų visų labui, ateities.

Vasario 16-oji (Valstybės atkūrimo diena) – nacionalinė Lietuvos šventė, skirta 1918-aisiais Lietuvos Tarybos signatarų pasirašytam Lietuvos Nepriklausomybės Aktui paminėti. Tai reikšminga data kiekvienam lietuviui, žinančiam ir gerbiančiam savo šalies praeitį. Valdas Adamkus yra sakęs: „Kas gali nemylėti tėvynės? Neįsivaizduoju žmogaus, kuris nejaučia meilės savo gimtajai šaliai, nes ji – tai jis pats, jo asmenybės šerdis.“ Branginkime, rūpinkimės bei saugokime Lietuvą, nes tik čia širdis prisipildo tyros ir nevalingos laimės. Jai mes visi, tačiau ji mums visiems viena, nepakartojama ir vienintelė. Gražaus 103-iojo gimtadienio, Lietuva!

Rusnė BUDGINAITĖ

Gargždų „Vaivorykštės“ gimnazijos Ic klasės mokinė

Konsultavo mokytoja Rasa Rusteikienė