Šuns Dobio Kalėdos Didžiųjų Mostaičių kaime

Kaip švenčiau metinę namų šventę – Kalėdojimą

Rudens kelias link Didžiųjų Mostaičių. Jeigu koks nors kino režisierius ieškotų vietos nufilmuoti naująjį „Tadą Blindą“, tai rastų būtent jam reikalingą peizažą: vieškelis vingiuoja per sengirę, kartais už posūkio pasirodo kokia ūkininko sodyba. Jokių elektros stulpų ar fermų pakelėse. Rodos, iš girios tuoj iššoks Blindos razbaininkai. Režisieriui patiktų pliaupiantis rudens lietus, kelio duobės, pilnos vandens. Galėtų nulūžti pono Gruiniaus karietos rato ašis ir tuomet Blinda, paėmęs ant rankų panelę iš Varšuvos, pašmaikštautų – arkliai pasibaidė, panele Kristina. Bet mano širdis džiaugiasi. Čia nebuvo atėjusi tarybų valdžia, bet neatėjo ir naujoji. Važiuoju švęsti metinės namų šventės – Kalėdojimo.
Suokalbininkai
Žinau, kas manęs tuose namuose labiausiai laukia. Kai priartėju prie kiemo, jis kuduliuodamas, virsdamas per galvą atkuria per kiemą iškišęs liežuvį, patenkintas ir laimingas iki ausų.
– Dobi, tu manęs taip pasiilgai? Ir aš tavęs pasiilgau, tu mano ištikimasis drauge!
Lapės rudumo, rudaakis, striuka uodega kiemsargis iš džiaugsmo šoka aplink mane, bėgioja ten ir atgal nenustygdamas vietoje. Vienkiemyje nedaug tebūna nuotykių ir svečių, o tiek visko reikia jiems papasakoti!
– Dobi, kaipgi tu laikaisi, kas naujo tavo šuniškame gyvenime?
Kol kuičiuosi mašinoje su savo atsivežtomis lauktuvėmis, kaip visada – grybai ir žuvis – prisistato katinas. „Ir tu laukei, užuodi žuvį, atėjai?“ – tiesiu ranką paglostyti. Dobis kiša savo nosį tarp mūsų:
– Ai, tie katinai! Žinok, jie šiandien – čia, rytoj – laukuose arba pas kaimynus už kilometro. Vienas vargas su jais: tik veisiasi ir išlaka visą Daivos pieną. Gal dešimt jų dabar pas mus. O visą darbą turiu padaryt aš vienas. Matai, kaip sudraskytas mano snukis?
– Kas nutiko, Dobi?
– Ai, nieko tokio. Praeitą naktį koviausi su opšrumi, na, toks miške gyvenantis usūrinis šuo. Užspeičiau į kampą ir po sunkios kovos jį pribaigiau. Jeigu nesaugosi, suės Daivos kiaušinius ir išpjaus vištas.
– Dobi, tu tikras didvyris!
– Na… jeigu sakai. Gal kartais turi tų skanukų? Kai jų užkramtau, ne taip tą mano šunišką nosį skauda…
– Eik tu, Dobi, tu toks metuose vyrukas, o elgiesi, kaip mažas vaikas…
– Nu ir kas – vis tiek draugausiu, – Dobio akys juokiasi. Jis žino, kad mes šiuose namuose esame suokalbininkai ir dalijamės visomis paslaptimis.
Švytintys žmonės
Daiva, matyt, laukia, kol mes pasikalbėsime su Dobiu ir tik tada išeina pasitikti:
– Vaje, jis vėl su maišais! Eime, kunigas vėluos. Sulūžo mašina, seniūnaitis įlėkė į duobę, ten žmonės buvo pridėję akmenų ir plytų, kad nebūtų gilu, va, į juos ir sudaužė variklio karterį. Teko ieškoti kito vairuotojo.
Įeinu į priebutį, Dobis lieka prie lauko durų sergėti mūsų draugystės, kad jos žydros padangės nedrumstų jokie katinai.
Jeigu jums dabar parašysiu, kad įvestas į namų virtuvę esu priblokštas – nepasakyčiau nieko. Ant stalo – švente švytintys oranžiniai citrinos formos pyragėliai, iš keptų cinamoninių žvaigždučių sudėliota eglutė, ornamentuotas kepinių namelis, konditerio meile ir išmone karpiniais išmarginta Kalėdų Senelio kojinė.
– Čia Ramutė, mano pusseserė iš mamos pusės. Ji tikra menininkė, čia viskas jos.
– Ką jau čia, nei aš menininkė, nei šeimininkė, – drovisi Ramutė.
– Tai jūs, Ramute, tokia esate rami ir nemokate pasigirti, – dar nepristatytas viešniai bandau pasakyti komplimentą.
– Aš visai ne rami, nors ir Ramutė.
Aš norėčiau būti toks, kaip Daivos tėvas. Kol Daiva su Ramute dėlioja vaišes ant stalo, vis pasiteiraudamos, ko norėčiau atsigerti, Zigmontas šypsodamasis žiūri į visą tą bruzdesį, stovi atokiau netrukdydamas šeimininkėms, nesikiša į mūsų pokalbius, tik retkarčiais pritaria – tikrai gražu, Ramutės kepiniai, taip – atrodo kaip meno kūriniai. Tikrai – kelias nekoks, vis lietus ir lietus. Taip, derlius šiemet prastas. Ne, laukų neaparėm, neįvažiuoja traktorius. Nieko, jau geriau, jau galiu paeiti be lazdos.
Svečių sambūris
Daivai praėjusį mėnesį teko daug išbandymų. Mirė paskutinis tėvo brolis, jos dėdė, tėčiui sutriko širdies darbas, po to dar prisidėjo kažkoks neuralginis susirgimas, atėmęs vieną koją, nepakeliamas skausmas. Sniegas ir plikledis, kasrytinis važiavimas į Plungę reabilitacijos procedūrų. Visa tai aš žinau iš jos laiškų, bet dabar Daiva apie tai nekalba.
– Sėskim prie stalo, o gal kunigas visai ir neatvažiuos, negi dabar stovėsim ir žiūrėsim. Jeigu nebus kas atveža, tai ir neatvažiuos. Įpilsiu vandens su citrina, čia mineralinis, gerai? Dar padarysiu kavos, Ramute, tu gal dėkis sūrio ir medaus.
– Tu nešokinėk, pati sėsk, visi rankeles ir kojeles turi, – kai kalba dvi žemaitės, nesistengiu per daug suprasti. Man tiesiog gražu, kokios jos moteriškos ir atviros. Gal per mažai šiuos žmones pažįstu, bet, regis, netgi Daivos tėvas nesėda prie stalo, kol dukra neparagina.
Dar atvažiuoja Romas – Daivos dėdė iš mamos pusės. Gyvena Šilutėje, netrumpas kelias. Daiva vėl visa virtuvėje – mamos, amžiną atilsį, brolis – su savo lauktuvėmis, ant stalo vazoje jo paties skiepytų obelų vaisiai. Prisimenu, tokius gražius raudonskruosčius obuolius kabindavome ant Kalėdų eglutės šakų ir laukdavome Trijų Karalių, kad galėtume paragauti.
Kalbu daugiausia aš – šiuose namuose tik aš vienas – ne žemaitis. Jie atlaidžiai žiūri į mano verbalines pastangas. Bet mes laukiame kunigo ir galime aptarti politines aktualijas? Po kurio laiko Ramutė ryžtasi – gal pakalbėkime apie ką nors linksmesnio?
Oi, ir kunigas atvažiavo! Nestatysiu butelkos, nes per ilgai užtruks, – Daiva skuba prie virtuvės durų. Mes pakylame nuo stalo ir sustojame pasieniais ir papečkiais. Kaip vaikystėje, kai kunigui privalėjome atsiskaityti už visus poterius.
Maldoje už namus
– Garbė Jėzui Kristui!
– Per amžius, amen, – atsiliepiame mes.
– O kur seniūnaitis, kur vairuotojas? – šoka iš namų Daiva. Netrukus trepsėdami priebutyje į namus įeina du vyrai. Mūsų jau septyni be kunigo. Uždegta žvakė, ant kavos stalelio pamerkta gyvų gėlių puokštė. Kunigas visus apžvelgia, akimirksniui sustodamas ties kiekvieno akimis. „Vardan Dievo…“
Kryžiaus ženklas, malda už šiuos namus, už čia susirinkusius, už išėjusius, švęstas vanduo ant krikštasuolės ir vaišių stalo. Kalėdaičiai dovanų, Telšių vyskupijos įkūrimo 100-mečiui skirtas kalendorius. Daiva ragina prie stalo. Klebonas pasakoja visas parapijos naujienas. Apie asmeninius rūpesčius dėl sveikatos – negalintis šypsotis, nebus geros nuotraukos, problemos su dantimis. Kalėdojimas – kada kalėdoti, kai tiek žmonių Dievas pasišaukia pas save? Reikia lėkti į laidotuves. Taip, ir bažnyčioje buvo dingusi elektra.
Aš sakau – Latvijoje prie jūros yra Žiemupės bažnyčia, kurioje tikintieji liuteronai meldžiasi ir gieda žvakių šviesoje.
– Gal kad saugomas paveldas, – atsiliepia klebonas. – Noriu pataisyti šventoriaus tvorą. Žinot, kiek dokumentų, visokių tyrimų reikalauja valdžia? Čia kokiems ketveriems metams kryžiaus kelių, o darbo – vienam mėnesiui.
– Kunige, o kodėl Telšių katedroje yra balkonai? Regis, tik protestantų maldos namuose jie yra.
– Telšių katedra buvo statoma kaip vienuolyno bažnyčia. Vienuoliai melsdavosi antrame aukšte, ten, kur, kaip sakote, yra balkonai. Ten ir altorius yra. O parapijiečiai melsdavosi apačioje, didžiojoje bažnyčios dalyje. Beje, vyskupijos centrą Lietuvos bažnyčios hierarchai manė būsiant Plungėje. Matėte, ten du bokštai, o turėjo būti trys, aukščiausias 40-ies metrų. Bet į Telšius ėjo geležinkelis, tad pasirinkti Telšiai.
Atrastosios sesers lauktuvės
Seniūnaitis tarpais išeina į virtuvę, pašnibždomis kalbasi telefonu:
– Klebone, mūsų jau laukia, – grįžęs kreipiasi į mus visus.
Stojamės. Kryžiaus ženklas, palaiminimas. Stalo vaišės beveik nepaliestos. Sakau klebonui, jeigu Daiva būtų išvirusi kopūstienės, taip greitai neišeitumėt. Nusijuokiame. Daiva palydi kunigą ir jo bendrakeleivius. Zigmontas iš stalo servetėlės išvynioja keletą banknotų – čia, klebone, už tai, kad aplankėte mūsų namus.
Prie stalo nebesėdu ir aš. Daivos namuose dabar turi likti tik tie, su kuriais ji dalijosi savo nelengvo doro gyvenimo kasdienybe. Ne vien šventėmis.
Mano atrastoji sesuo įdeda sūrio, įpila rauginto pieno, grietinės, nuo šventinio stalo paėmusi atriekia savo kepto pyrago ir Ramutės torto.
– Nieko neparagavai, parveši namo, perduok Almutei linkėjimų.
Palydi iki mašinos. Pažiūriu per kiemą. Dobio nesimato. Aš jį pradedu perprasti. Jis man nepriekaištauja, kad išvažiuoju. Tiesiog jam liūdna, kad šventė baigėsi.
Česlovas BURBA
Laimos ŠVEISTRYTĖS nuotr.

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas