Gruodį – lankyti bičiulius, sodą ir biteles
Jeigu gruodžio 7-ąją, kai švenčiama šv. Ambraziejaus – bičių globėjo – diena, bitininkai nespėjo aplankyti bičiulių, tam laiko dar turės. Žiema – ramybės metas, kai bityne mažiau darbų, tad galima daugiau laiko skirti bendravimui, dalijimuisi patirtimi, literatūros skaitymui. Vis dėlto retkarčiais reikėtų užsukti ir pas biteles.
Bitininkai žiemos pradžioje pasirūpina, kad bičių ramybės aviliuose netrikdytų šalia augančių medžių šakos, apžiūri, ar vėjas nenupūtė nuo lakų skydų, ar sandariai uždaryti avilių stogeliai. Bitėms neturi būti per šilta avilyje, todėl kamšas, jei lauke šilta, kartais tenka ir išimti, o atšalus orams vėl jas sudėti. Vis dėlto darbo mažiau nei vasarą, tad bitininkai žiemą atnaujina avilius ir inventorių, išlydo netinkamus korius.
Besidomintieji bitininkystės istorija žino, kad nuo XIX a. vidurio Mažojoje Lietuvoje, o kiek vėliau Žemaitijoje ėmė plisti šiaudiniai aviliai. „Žiemą jie būdavo surišami į gūnią ir parnešti namo pakabinami namų pastogėse. Nors lauke bitelės ir būtų galėjusios išgyventi, daug nuostolių pridarydavo graužikai, šeškai, kiaunės, – pasakojo Dovilų etninės kultūros centro etnologas Jonas Tilvikas. – Šiaudiniai aviliai, o kartu ir pats bitininkavimo būdas buvo daug ekonomiškesnis už tuo metu Lietuvoje paplitusius kelminius avilius.“ Kodėl? Pirmiausia nereikėjo ieškoti tinkamo storio rąsto, norint pasigaminti avilį. „Jau XIX a. viduryje Simonas Daukantas rašė, kad tokių storų, drevėtų medžių, kurie tiktų bitėms gyventi, trūksta, o šiaudų buvo apsčiai. Šiaudiniai aviliai gerokai lengvesni, juos žymiai lengviau pernešti iš vienos vietos į kitą“, – šiaudinių avilių privalumus vardijo J. Tilvikas. Be to, bitininkaujant šiaudiniuose aviliuose buvo tikimasi gauti daugiau medaus ir vaško. Net siūlyta aktyviai taikyti bičių selekciją (atranką). Tačiau toks bitininkavimo būdas, kaip pastebi etnologas, iš dalies prieštaravo lietuvių tradicijoms, nes silpnas bičių šeimas reikėjo išnaikinti. O ir šiandien vyresnės kartos ar jautresnės sielos bitininkams kiekviena bitelė suasmeninama kaip žmogus. Todėl stipresnių šeimų atranka, o silpnesnių naikinimas suprantamas kaip bitelių žudymas. Juk ir šiandien sakome, kad šuo, katė, kiaulė ir kiti gyvuliai bei žvėrys gaišta, stimpa, dvesia, o žmogus, arklys ir bitė – miršta. „Kažkada arklys ir bitė buvo ne mažiau svarbūs nei dabar šuo (geriausias draugas) žmogui. Juk bitelė oi kaip skaudžiai gelia, tačiau pagarba jai buvo didžiulė ne tik dėl medaus. Matyt, buvo laikas, kai gebėjome mylėti ne tik tuos, kurie mums rankas laižo“, – taikliai pastebėjo etnologas J. Tilvikas ir priminė Jono Balio rinkinį „Lietuvių kalendorinės šventės“. Bičių nauda buvo suprantama plačiau, ne vien tik kaip medaus gamintojų. XIX a. pab.–XX a. pr. papročiai siekė, kad bitelės leistų kuo daugiau spiečių. „To buvo galima tikėtis neturtingam alaus nunešus, avilius per Kūčias tris kartus pakilojus, pasidalijus medumi. Gerą spietimą žadėjo gausus snigimas Kūčių naktį. Žinoma, medaus taip pat reikėjo, tie patys veiksmai lėmė, kad bitelės daug medaus prineš. O ir šiandien lietuvio ir bitės ryšys itin stiprus. Kokia charakterio savybe lietuviai didžiuojasi prieš kitas tautas? – klausia etnologas. – Darbštumu… O darbštus žmogus lyginamas su bitele.“
Literatūroje pateikiami duomenys, kad šiaudiniai aviliai išnyko apie 1970 metus. „Dovilų etninės kultūros centro duomenimis, tokie aviliai dar visai neseniai buvo naudojami. Tiesa, jų funkcija kiek pakitusi. Kepuriniai arba kupoliniai aviliai dar naudojami spiečiams gaudyti, o cilindriniai aviliai įgavo keturkampę formą ir dabar naudojami kaip rėminiai aviliai , – dėstė J. Tilvikas. – Remiantis doviliškio bitininko I. Narbuto pasakojimu ir patirtimi, buvo pagaminti nauji aviliai, kuriuose įkurdintos bitelės Kisiniuose netoli Dovilų etninės kultūros centro.“
Žiemą ir sodui, ir bitėms reikia ramybės. Tačiau etnologas J. Tilvikas pataria per Kūčias aplankyti sodą, papurtyti obelis, o nevaisingoms, kad kitais metais derėtų, net pagrasinti, jog nukirs. „Seniau šeimininkės, jeigu nepatingėdavo, išvirtus žirnius nukošdavo per šiaudus ir jais aprišdavo tas obelis, kurios neduodavo vaisių“, – priminė J. Tilvikas. Išėję į sodą per Kūčias senieji bitininkai nepamiršta pasiklausyti, kaip aviliuose dūzgia bitutės. Jei pabeldus į avilį jos atsiliepia, kitąmet bus darbščios.
Laima ŠVEISTRYTĖ
