Gargždiškio rankos „Žalgirį“ irgi veda į pergales
P. Jacikas su vienu iš „Žalgirio“ trofėjų – Karaliaus Mindaugo krepšinio turnyro taure.
Gargždiškis Paulius Jacikas (31 m.) nuo vaikystės buvo aistringas Kauno „Žalgirio“ krepšinio komandos sirgalius. Vaikinas daugybę kartų pats atstovavo gimtajam miestui vietinėje krepšinio komandoje ir svajojo vieną dieną tapti sporto treneriu. Atsitiktinumas lėmė, kad svajonių profesiją teko iškeisti į kitą – kineziterapiją. Ir tada likimas jauną vyrą į svajonę atvedė kitu keliu – jau šeštą sezoną Paulius dirba „Žalgirio“ bei Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės kineziterapeutu. Pasibaigus įtemptoms ir pergalingoms „Žalgirio“ varžyboms Eurolygoje, savo profesine sėkmės istorija gargždiškis dalijasi su „Banga“.
Specialybė buvo planas B
– Tik ką „Žalgiris“ krepšinio fanams padovanojo įspūdingą reginį ir prizinę vietą Eurolygoje, dabar sėkmingai žengia LKL finalo link. Už pergales įprasta dėkoti žaidėjams ir trenerių štabui. Kurią dalį sėkmės lemia geras medicinos personalo darbas?
– Pergalės yra visos komandos nuopelnas, bet taip – mes, medicinos personalas, esame tarsi nematomi ir tai normalu. Dirbame dviese su komandos daktaru Vytautu Kailiumi. Esame atsakingi už sportininkų sveikatą ištisus metus, taigi darome viską, kad sportininkai gerai jaustųsi.
– Kineziterapijos specialybė – išties perspektyvi, kuri daugeliui asocijuojasi su darbu medicinos įstaigose. Kokias profesines ambicijas turėjai studijuodamas?
– Profesiją pasirinkau per žioplą galvą (juokiasi – aut. pastaba). Nuo vaikystės svajojau studijuoti treniravimo sistemas ir tapti treneriu. Taip jau nutiko, kad pavėlavau pateikti prašymą studijoms ir teko rinktis kitą programą. Kineziterapija buvo tai, ką irgi norėjau išbandyti – ir su sportu susiję, ir žmonėms gerą darai. Taigi taip įstojau į tuometinę Kūno kultūros akademiją Kaune. Žinojau, kad norėsiu dirbti sporto komandose ir tik jei nepavyks ten, dirbsiu ligoninėse ar sanatorijose.
Už patirtį dėkingas „Gargždų futbolui“
– Ir vieną dieną tapai savo svajonių komandos kineziterapeutu? Skamba utopiškai!
– „Žalgiryje“ esu jau šeštą sezoną ir džiaugiuosi, kad mano darbas tenkina vadovus bei žaidėjus. Šį pasiūlymą gavau visai netikėtai, nes baigęs studijas buvau grįžęs į Gargždus – pagal specialybę dirbau „Bangos“ futbolo komandoje, rūpinausi žaidėjų sveikata. Pasinaudosiu proga ir už suteiktą galimybę padėkosiu gargždiškiams Rimantui Mikalauskui bei Nerijui Galvanauskui. Tada komandos lygis kilo, treneriu dirbo Arminas Narbekovas, ir man šis darbas buvo tikrai įdomus iššūkis. Be to, daug naudingų patarimų gavau iš gydytojo Mindaugo Grikšo, gilinau savo medicinines žinias.
Taip sėkmingai darbuodamasis sulaukiau skambučio iš kurso draugo, kuris tik ką buvo tapęs „Žalgirio“ gydytoju ir pasiūlė tapti jo kolega – komandos kineziterapeutu. Kaip dabar prisimenu savo reakciją – sutikau nieko neklausęs. Nesidomėjau nei sąlygomis, nei atlyginimu. Buvo aišku, kad pasiūlymą priimu. Į darbo pokalbį vykau pas patį tuometinį klubo savininką Vladimirą Romanovą. Prisimenu, kad tikrai drebėjo rankos. Jį tenkino mano jaunatviškas užsidegimas, noras dirbti ir tai, kad nuo vaikystės esu „Žalgirio“ fanas.
– Kokia įprasta tavo darbotvarkė?
– Esu visiškai priklausomas nuo komandos grafiko: treniruočių ir varžybų skaičiaus. Kartais dirbu ir laisvadieniais, jei komandoje yra traumuotų žaidėjų. Įprastai komanda turi po 1–2 treniruotes per dieną. Ateinu pusantros valandos prieš, paskirstau žaidėjams papildus, paruošiu gėrimus, o pagrindinis darbas prasideda susirinkus žaidėjams. Teipuojame kojas, atliekame medicinos procedūras tiems, kurie patyrę mikrotraumų, apšildome raumenis ir kt. Po treniruotės vėl atliekame masažus ir kitas procedūras pagal poreikį. Darome viską, kad sportininkai šimtu procentų būtų pasiruošę, taigi namie žmona manęs kartais sulaukia tik 22–23 val.
Po pasaulį – su rinktine
– Ne mažiau įdomi patirtis laukė ir šalies vyrų krepšinio rinktinėje. Koks įspūdis dirbti su aukščiausio lygio sportininkais ir sporto terapeutais?
– Į rinktinę buvau pakviestas dėl gerų žaidėjų ir kolegų atsiliepimų. Tuo labai džiaugiuosi, nes tikrai daug dirbau, stengiausi, ir mano įdirbis vertinamas. O kai netikėtai nukrenta šansas, reikia juo pasinaudoti.
Rinktinė man – labai maloni patirtis, nes kartu su komanda atstovauju Lietuvai. Be to, į ją susirenka geriausi šalies krepšininkai, treneriai, medicinos personalas. Ne kiekvienam specialistui pavyksta pabūti olimpiadoje, nuvažiuoti į Europos ar pasaulio krepšinio čempionatus. Įspūdžiai – viena medalio pusė, bet iš tiesų atliekame sunkų ir žiūrovams nematomą darbą. Kai varžybos seka vienos po kitų, mūsų darbas su žaidėjais viešbutyje tęsiasi iki išnaktų. Aplankyti miestą ir turistines vietas galime tik komandai ilsintis – pavyzdžiui, per pietų miegą.
– Gargždiškiai tave patį pamena kaip vietos krepšinio komandų žaidėją. Kodėl tai ir liko tik pomėgiu?
– Nuo mažų dienų lankiau krepšinio treniruotes, su komandomis atstovavau Gargždams ir tarsi gyvenau krepšiniu. Prisiminimai labai geri, bet ganėtinai anksti supratau, kad profesionalas nebūsiu, taigi ir iš krepšinio kaip žaidėjas negyvensiu. Kai laiku supranti, pradedi ieškoti alternatyvų. Galiausiai viskas susiklostė puikiai – anksčiau krepšinis buvo pomėgis, o dabar – darbo dalis.
– Kažkada „Žalgiris“ buvo lyg nepasiekiama svajonė. Apie ką svajoji dabar?
– Esu futbolo klubo „Barcelona“ fanas ir su draugais kažkada juokavome, kad jame dirbti būtų nerealu. Tačiau tarptautinė karjera sporte kineziterapeutams yra mažiau reali. Tokios komandos renkasi vietinius specialistus, kuriuos gerai pažįsta. Bet niekada negali žinoti.
Kalbėjosi Jolanta VENSKUTĖ
Asmeninio albumo nuotr.
