„Krikščionis yra pašauktas būti Kristaus ženklu aplinkiniams“, – šv. Velykų išvakarėse mintija Vilniaus vyskupas Darius Trijonis

„Įvairių linkėjimų puokštėje atraskime tai, kas mus tikrai nudžiugina, padrąsina, leidžia eiti į priekį. Nesustokime tik ties gražiais linkėjimais, išraiškingomis mintimis, atraskime toliau noro ir jėgų nuolat kurti viltingą Velykų nuotaiką savo kasdienybėje, net ir praėjus šioms šventėms“, – „Bangos“ skaitytojams linki vyskupas D. Trijonis.

J. E. vyskupas Darius TRIJONIS, Vilniaus vyskupijos augziliaras, kelerius tarnystės Dievui metus praleidęs Gargždų ir Plikių parapijose, paliko gilų dvasingumo pėdsaką ne tik savo parapijiečių, bet ir daugelio rajono žmonių širdyse. Romoje išsimokslinęs, veiklus, energingas, nuoširdus bei rūpestingas, puikų humoro jausmą turintis dvasininkas ir aplinkinius užkrėtė pozityvumu, natūraliu siekiu grįžti prie tikėjimo tiesų, keistis, burtis, nebijoti naujų iššūkių, o vienas jų tuomet buvo – pradėti rūpintis Slengių bažnyčios statybos galimybėmis.

Visada geru žodžiu minintis savo buvusius parapijiečius, kolegas kunigus vyskupas Darius prieš porą savaičių aukojo šv. Mišias Šv. arkangelo Mykolo bažnyčioje Gargžduose ir Šv. Šeimos bažnyčioje Plikiuose. Žmonių akyse sutinkant savo mylimą dvasininką spindėjo ašaros, o tuo pačiu veiduose švietė ir šypsenos. Tokios nuoširdžios žmonių pagarbos sujaudintas vyskupas gausiai susirinkusių tikinčiųjų plojimų audroje dėkodamas už palaikymą visiems nusilenkė.

Įtemptoje savo kasdienybės dienotvarkėje vyskupas Darius išpildė ir „Bangos“ laikraščiui duotą pažadą atsakyti į redakcijos klausimus. Beje, „Bangos“ skaitytojai 2010 m. tuometinį Plikių parapijos kleboną buvo išrinkę rajono Metų žmogumi.

Veikla ir ribos išsiplėtė

– Praėjusių metų rugsėjį Šventasis Tėvas Pranciškus Jus nominavo Vilniaus arkivyskupijos vyskupu augziliaru ir suteikė Fissianos vyskupo titulą. Vilniaus arkikatedroje bazilikoje gruodžio mėnesį buvote konsekruotas vyskupu. Kaip pasikeitė Jūsų kasdienybė tokiose aukštose pareigose?

– Turbūt nieko nenustebinsiu pasakydamas, jog padidėjo darbo intensyvumas. Bet į tai žvelgiu pozityviai. Kai daugiau darbo, galbūt reiškia, jog esu labiau reikalingesnis. O tai nuteikia labai viltingai.

Pasikeitė ir veiklos pobūdis. Anksčiau tekdavo rūpintis tik vienos parapijos reikalais. Dabar reikia man pačiam persiorientuoti į tai, jog mano veikimo ribos – Vilniaus arkivyskupijos reikalai ir šalia to, esant vyskupų kolegijos nariu, – Katalikų Bažnyčios situacija tiek visoje Lietuvoje, tiek apskritai pasaulyje. Prisideda didesnė atsakomybė.

Lietuvos vyskupų esu paskirtas Ekumeninių reikalų tarybos pirmininku. Todėl tenka kuruoti tas iniciatyvas, kurios susijusios su krikščioniškomis Bažnyčiomis. Sausio mėnesį teko organizuoti Vilniuje, Šv. Jonų bažnyčioje, ekumenines pamaldas, kuriose dalyvavo įvairių krikščioniškų konfesijų atstovai. Po jų vyko agapė – neformalus pabendravimas prie arbatos puodelio.

Nauji paskyrimai – nauja patirtis

– Turite ir įvairių kitų, Jums naujų paskyrimų?

– Taip, dar kitas paskyrimas – Lietuvos jaunimo reikalų tarybos pirmininko pareigos. Palaikome ryšius su visų septynių Lietuvos vyskupijų Jaunimo centrais, deriname bendrus katalikiško jaunimo renginius. O šie metai – ypatingi, laukiame Popiežiaus atvykimo į Lietuvą, bandysime telkti jaunimą susitikimui su Bažnyčios Ganytoju. Dar kitas toks svarbus renginys – kitų metų pradžioje vyksiančios pasaulinės Jaunimo dienos Panamoje (Lotynų Amerika).

Paskutiniame LVK plenariniame posėdyje vėl gavau naują paskyrimą – kuruoti sielovadinę Maltos Ordino pagalbos tarnybos veiklą. Jau turėjau pirmą susitikimą su šios organizacijos vadovybe Lietuvoje, aptarėme galimybes labiau stiprinti ryšius tarp kitų karitatyvinių organizacijų ir laukia pirmieji susitikimai su kitų šalių Maltos Ordino atstovais. Gegužės pradžioje planuojame lydėti neįgalių asmenų grupę piligriminei kelionei į Lurdą.

Šalia viso to ne taip seniai arkivyskupas suskirstė arkivyskupiją į du regionus (Šiaurinį ir Pietinį), kurių sielovada pavedė rūpintis mums abiem vyskupams augziliarams: vysk. Arūnui Poniškaičiui ir man. Nuo Neries upės į šiaurinę Vilniaus pusę iki Ignalinos rajono tęsiasi teritorija, kuria turiu rūpintis.

Vienu žodžiu, darbų daug, ne veltui ir išoriniai mano pasikeitimai akivaizdūs – vis daugiau žilų plaukų atsiranda ant galvos.

Kasdienybėje – artimesnė bendrystė

– Vilniuje Vyskupų Konferencijos sekretoriate trejus metus esate ėjęs generalinio sekretoriaus pavaduotojo parei­gas, tačiau po studijų Romoje Jūsų tarnystės Dievui daugiausia metų prabėgo Žemaitijoje, gimtuosiuose Telšiuose, Gargždų, Plikių parapijose, dėstėte Klaipėdos universitete. Su kokiais iššūkiais ganytojiškoje veikloje susiduriate Jums mažiau pažįstamame Vilniaus krašte?

– Visų pirma kiekvieną kartą, kai ateini į naują aplinką, gauni naujas pareigas, reikia susipažinti su esama situacija, įvertinti ją, nusistatyti tikslus ir ieškoti savo veikimo būdų. Reikia susipažinti su kunigais, parapijomis ir jose esančiomis maldos grupelėmis. Tada galima susidaryti pilnesnį vaizdą tos gražios mozaikos, sudėliotos iš skirtingų bendruomenių ar renginių, kurie yra organizuojami katalikiškoje erdvėje.

Taigi, dabar pradedu lankyti parapijas, kunigus, kalbėtis su jais. Susipažinau su atskirų vienuolynų veikla: teko būti pas brolius pranciškonus bernardinų Beta kurse, aukojau šv. Mišias pas joanitus Antakalnyje akademinės sielovados jaunimo grupei, meldėmės kartu su jėzuitų gimnazijos moksleiviais, paskui po jų turėjome agapę su mokytojais. Artimiausiu metu norėčiau apsilankyti pas dominikonus. Paskui jau laukia ir nesulaukia seserys vienuolės, kurių Vilniuje yra nemažai. Vienas iš pirmųjų vizitų bus pas Motinos Teresės seseris. Šv. Velykų dieną planuoju aukoti šv. Mišias joms ir jų globojamiems benamiams bei kitiems socialiai remtiniems žmonėms. Labai noriu susitikti su Gailestingojo Jėzaus seserimis, kurios rūpinasi tiek Gailestingumo šventove, tiek pal. Mykolo Sopočkos hospisu, kuriame yra slaugomi ypač sunkūs ligoniai. Aišku, mano planuose ir kiti vienuolynai ir įvairios parapijinės grupelės.

– Vilniaus krašte susiduriame su dvikalbystės problema…

– Tai dar vienas iššūkis, jog nemaža dalis tikinčiųjų Vilniaus arkivyskupijoje yra lenkakalbiai su savita kultūrine ir religinės praktikos tradicija. Norint atrasti glaudesnį kontaktą su tikinčiaisiais, reikalinga labiau pažinti šio regiono aktualijas, mokėti kalbėti ta kalba, kuria jie bendrauja tarpusavyje. Taigi, ant mano darbo stalo guli keletas lenkų kalbos vadovėlių, kuriuos bandau pavartyti laisvesniu laiku. Retkarčiais peržiūriu lenkiškus filmus, kad labiau priprasčiau prie sąvokų ir greičiau jas išmokčiau. Žinoma, labai džiugu, kad galime atrasti abipusį kontaktą ir norą bendrauti.

Esame pašaukti amžinybei

– Su Jumis kalbamės šv. Velykų išvakarėse. Kaip tikram krikščioniui reikėtų suvokti Velykas? Dažniausiai žmonės ryte nueina į bažnyčią (jei nueina), grįžta, su šeima sudaužia margučiais, suvalgo juos ir džiaugiasi, kad pirmadienį šventė – nereikės eiti į darbą.

– Norisi pasidalinti svarbiu dalyku, jog Velykos yra tai, kas mūsų gyvenimui teikia prasmę. Be Kristaus prisikėlimo, mūsų egzistencija taptų labai ribota ir trumpa – tik šis trapus mūsų gyvenimas. Su Jo prisikėlimu mums dovanojama amžinybė. Ne veltui šis jausmas, jog esame pašaukti amžinybei, jau yra įdiegtas mūsų prigimtyje. Istorija rodo, jog žmogus visais amžiais norėjo įprasminti save: ar tai monumentalūs paminklai, ar tai herojiniai darbai. Bet žinome, jog istorija yra ribota, ji gali tik atsekti pėdsakus iki tam tikro laikotarpio. Tuo tarpu žmogus jaučia poreikį žvelgti dar toliau. Taigi, kas kitas suteiks prasmę mūsų darbams ir mūsų pastangoms? Tik amžinasis gyvenimas, kurį dovanoja mums Viešpats.

Priekaištaudamas savo mokiniams už netikėjimą prisikėlęs Kristus sako, kad įtikėję ims plikomis rankomis gyvates, mirtini nuodai jiems nepakenks, o ligoniai pasveiks jiems uždėjus rankas. Jei tikėsime, būsime atsparūs klastai, o dalindamiesi gerumu suteiksime nuliūdusiems vilties, pavargusiems – ramybės. Tačiau šiuolaikinėje, itin materialumu susirūpinusioje, informacinių technologijų apžavėtoje visuomenėje būdamas tikintis kartais pasijunti esąs balta varna…

– Kaip išlaikyti tikėjimo stiprybę?

– Natūralu, jog norisi matyti aplink save kitus, kurie būtų bendraminčiai ir mūsų pakeleiviai kelionėje Dievo link. Tačiau krikščionis yra pašauktas būti Kristaus ženklu aplinkiniams, kurie ne visada atspindi tą pačią mintį ir vertybes. Kad ir kokius išbandymus bei pajuokas patirtume, Jėzus mums yra toji stiprybė ir paguoda. Labai gražiai yra pasakęs britų rašytojas G. K. Čestertonas: „Daug kartų pasaulis yra paskelbęs krikščionybę kaip mirusią religiją. Bet ji visą laiką prisikelia, nes yra pastatyta ant pagrindo, kurio vardas Kristus ir kuris geriausiai žino kelią, kaip išeiti iš kapo Gyvam“.

Rasti asmeninį santykį

– Kartais žmonės įvairiose situacijose kalba, esą štai Dievas baudžia, Dievas siunčia nelaimes. Vadinasi, tuomet apie Dievo valią kalbame kaip apie kažkokį blogį – tarsi Dievas tyko žmogaus suklupimo, kad parodytų, koks tu, žmogau, esi menkas. Kaip galėtume šią primityvią nuostatą, kuri kasdienybėje žeidžia ir tarpusavio santykius, pakeisti?

– Labai svarbu suvokti, jog mūsų supratimas apie Dievą yra atspindys mūsų asmeninio santykio su Dievu. Ar mums Dievas yra mus mylintis Asmuo, ar Jis yra tik tas, kuris kontroliuoja, baudžia? Pats mūsų požiūris į tai pasako, kiek mes gyvename dvasinį gyvenimą.

Jei mūsų santykis su Dievu yra kaip vaiko, kuris myli savo Tėvą ir tuo pačiu žino, jog Tėvas myli mus, nepaisant mūsų klaidų, tada mes į Dievą nežvelgsime kaip į kokį Teisėją. Bet kartu mylintis vaikas jaučia, jog negalima būti nedėkingam ir taip skaudinti savo Tėvą. Tada žmogus savaime vengs nuodėmių.

Manyčiau, jog mums labiau reikėtų atrasti tikėjime asmeninį santykį su Dievu, kuris nėra vien tik gražių tradicijų atlikimas, bet kasdieninis ryšys per maldą ir sakramentinį gyvenimą. Tradicijos tik papildo tą ryšį ir jį apipavidalina.

Slengių bažnyčiai – palankaus momento

– Būdamas Vilniaus vyskupu Jūs neapleidžiate gimtosios Žemaitijos žmonių. Prieš porą savaičių lankėtės savo buvusiose parapijose: laikėte šv. Mišias Šv. arkangelo Mykolo Gargždų bažnyčioje, Jūsų nuoširdžiai laukė buvę parapijonys Plikių Šv. Šeimos-Jėzaus, Marijos ir Juozapo bažnyčioje. Kai buvote pastarosios parapijos klebonas, ėmėtės iniciatyvos pradėti statyti Slengių bažnyčią, tačiau statybų reikalai kol kas juda ne taip greitai, kaip norėtųsi. Kaip Jūs manote, kada slengiškiai turės savo Dievo namus?

– Neretai būna, jog pats statybų procesas leidžia vietos bendruomenei labiau atrasti save, susitelkti ir augti kaip parapijos bendruomenei. Ne tik vien statyba, bet ir pats bendruomenės telkimas jau yra Dievo namų statybos dalis. Nereiktų nusiminti, jog ši statyba neina taip greitai, kaip norėtųsi. Čia panašiai kaip atviroje jūroje esančiam buriniam laivui. Reikia laukti palankaus vėjo, kad galėtume pradėti plaukti į priekį. Ir gali būti, kad sulaukę jo galėsime plaukti sparčiau į priekį, negu tikėjomės. Leiskime, kad naujos bažnyčios statyboje vis labiau dalyvautų pats Viešpats. Kviesčiau šia intencija dar labiau intensyvinti maldas ir ne tik norus. Tikrai tikiu, jog Dievas duos tinkamą vėjo gūsį. Mokėkime išlaukti to palankaus momento.

– Ačiū Jums už pokalbį. Tikiu, kad mūsų skaitytojai Jums nuoširdžiai linki įkvepiančio Prisikėlimo džiaugsmo!

Kalbėjosi Vilija BUTKUVIENĖ

Virgilijaus SKUODO nuotr.