Jaunieji ūkininkai įsitikinę, kad smidrai – perspektyvi daržovė

J. Butkė: „Pirmąjį smidrų derlių skynėme prieš porą metų – vaišinome draugus, artimuosius, kolegas.“

„Mes pasirinkome žemę, gamtą. Auginame augalus ir patys su jais augame“, – kalbėjo lapiškė Jurgita Butkė, kartu su vyru Žilvinu įregistravę jaunojo ūkininko ūkį. Pasirinkę daržininkystę ir uogininkystę, augina smidrus, įsiveisė avietyną ir šilauogių plantaciją. Jiems patinka kaimas, kuriame mato jaunų žmonių ateitį.

Pasirinko daržininkystę ir uogininkystę

Prieš 4 metus įregistravę jaunojo ūkininko ūkį, Jurgita ir Žilvinas Butkai pasodino pirmąją braškių lysvę, kad įsitikintų, ar sugeba jas auginti. Po to – hektarą, ir uždengė agroplėvele. „Atvažiuojame pažiūrėti – raudonuoja laukas. Nuskynėme ir – į turgų“, – patirtimi dalijosi J. Butkė.

Tačiau prieš porą metų „užlūžo“ pasenę melioracijos įrenginiai, ir vanduo apsėmė braškyną – teliko 25 arai uogyno. Ir šiemet veš į turgų savo braškes, užaugintas be trąšų, chemikalų. Jie pasisodino ir 20 arų avietyną, kurio derlių tikisi skinti kitais metais. Užsiveisė 30 arų šilauogių.

„Mes su vyru pasirinkome žemę, gamtą. Auginame augalus ir patys su jais augame: eksperimentuojame, išbandome braškių veisles, – dėstė J. Butkė, šiemet minėsianti 35-ąjį gimtadienį. – Ir savo dukras – ketverių metų Jorę ir šešiametę Lėją pratiname prie šio darbo. Į laukus veždavomės mažytes, vežimėliuose, o paaugusios tapo mūsų pagalbininkės – skina uogas, atneša dėžutes. Jos išmano braškininkystę – auga mūsų pamaina“, – linksmai dėstė Jurgita.

Ji pasakojo, kaip visa šeima sodino šilauoges: vyras kasė duobes, dukrelės nešiojo sodinukus, o Jurgita sodino. „Tuomet Žilvinas pasakė Jorei ir Lėjai, kad mes joms kuriame ateitį“, – šypsojosi ūkininkė.

Nuperka iš namų

Butkai pasirinko ir smidrus – ankstyviausią daržovę. Antrą sezoną šiuos auginanti ūkininkė įsitikinusi, kad ji perspektyvi, mažai žinoma Lietuvoje. Nuo balandžio mėnesio skina jų ūglius ir parduoda iš namų. „Mažai turime – klientai laukia, kol užaugs“, – sakė J. Butkė. Beje, kilogramas smidrų kainuoja 10 eurų.

„Smidrai – Žilvino idėja, – pasakojo Jurgita. – Jis iš Anglijos parsisiuntė sėklų, pasėjo į daigykles ir užaugino šiltnamyje, po to daigus perkėlėme į dirvą.“ Dabar 20 arų plote auga pirmamečiai ir antramečiai smidrai, bet planuoja išplėsti iki 50 arų. Jų ūgliai skinami nuo balandžio iki Joninių. Po to žaliuos iki šalnų ir bus nupjauti. Pasak ūkininkės, kasmet kerai plečiasi, stambėja ūgliai. „Anksčiau smid­rai augo močiučių darželiuose, bet jų žalias dekoratyvias šakeles dėdavo į puokštes“, – sakė pašnekovė.

J. Butkė susidomėjo smidrais, kurių veislių pasaulyje daugybė. Bet jie panašūs – daugiamečiai, nereiklūs augalai, su gerai išvystytu šaknynu. Smidrai nekaloringi, bet turtingi mineralinių medžiagų, vitaminų. Naudingiausi žali, o ne termiškai apdoroti, tačiau prekybos centre nusipirkęs žalių nevalgysi. Ūkininkų užaugintų ir ką tik nuskintų smidrų skonis primena žaliuosius žirnius, jie yra malonaus skonio. J. Butkė tvirtino, kad augina be mineralinių trąšų, chemikalų.

Patirtis – emigracijoje

Mintį įkurti ūkį Butkai subrandino emigracijoje: Jurgita ir Žilvinas 6 metus praleido Danijoje, uždarbiaudami žemės ūkyje. „Dirbome sunkiai – kartais net 18 valandų per dieną, kol pelnėme darbdavio pasitikėjimą. Mūsų motyvacija buvo stipri: užsidirbti, – neslėpė Jurgita. – Lietuviai nori visko daug ir iš karto, bet taip nebūna. Mums pavyko užsidirbti savo ateičiai, įgyti patirties ir sugrįžus įkurti ūkį.“

Butkai, pirmą kartą išvykę į užsienį uždarbiauti, pamatė nemažai pasaulio šalių. Jie keliavo, labai domėjosi ūkininkavimu – braškynais, prieskoninių daržovių, smidrų auginimu – ne tik Danijoje bendravo su ūkininkais, bet ir Lenkijoje, Vokietijoje. Dabar J. Butkė lankosi seminaruose, bendrauja su bendraminčiais, lankosi ūkiuose, kur auginami uogynai, smidrai.

„Vyras uždarbiauja Danijoje. Mes įkūrėme ūkį, už savo lėšas įsigijome reikalingos technikos, statomės gyvenamąjį namą. Aš atsakinga už ūkį, vyras – už namo statybą“, – šypsodamasi pasakojo Jurgita, Klaipėdos universiteto studentė, dirbanti socialinį darbą.

Vienai tvarkyti ūkį, rūpintis dukrelėmis, studijuoti ir dirbti socialine darbuotoja – sudėtinga, bet, pasirodo, Jurgitai įmanoma misija. „Kaimas – puiki perspektyva jauniems žmonėms, tik reikia mylėti žemę ir nebijoti darbo, – įsitikinusi ūkininkė. – Kai viena dėstytoja per užsiėmimą manęs paklausė, kada aš jaučiuosi geriausiai, atsakiau, jog kai lyjant lietui šiltnamyje skabau pomidorų šakeles… Negalėčiau visą dieną rymoti prie kompiuterio“, – prisipažino Jurgita.