Eksperimentai atnešė sėkmę
Studentė iš Gargždų laimėjo Aukso medalį „Agro Balt“ parodoje
Evelina Liutikaitė – Klaipėdos valstybinės kolegijos antrakursė. Pokalbiui apie sėkmę žemės ūkio ir maisto pramonės parodoje „AgroBalt“ studentę išvilioju iš paskaitos auditorijoje. Nužingsniuojame ten, kur gimė aukso medalį jaunojo maistininko konkurse jai garantavęs gaminys – lašišos trapučiai su jūros dumbliais. Kolegijos laboratorijoje zuja grupelė studentų: vieni gamina žaliavalgių tortą, kiti – šaltalankių guminukus, o štai studenčių trijulė iš Turkijos – ožkos pieno ledus su kalnų orchidėjų šaknų milteliais.
– Ar taip pikantiškai atrodo ir tavo kasdienės paskaitos: apetitą žadinantys kvapai, eksperimentai su produktais ir nuolatinė degustacija?
– Tai tik dalis mano studentiškos kasdienybės. Dauguma paskaitų vis dėlto prabėga auditorijose kremtant teorinius dalykus. O čia – virtuvėje ir laboratorijoje – smagiausia. Eksperimentai – Maisto technologijų programos studentų variklis. Neseniai gaminome varškės sūrelius, o gavosi desertinė masė. Vis tiek buvo labai skanu. Kartą su bendramoksliais neapdairiai uždengėme ir pamiršome puodą, kuriame kunkuliavo kaitinamas aliejus. Jis netruko užsiliepsnoti, o paskaita tapo ekstremaliu išbandymu ir mums, ir dėstytojams. Laimei, viskas baigėsi sėkmingai.
– Vienas eksperimentų tau atnešė ypatingą sėkmę. Papasakok apie žuvies trapučius, už kuriuos buvai apdovanota jaunojo maistininko aukso medaliu.
– Idėją ką nors pikantiško pagaminti iš žuvies pametėjo dėstytojas. Suintrigavo, tačiau nė nenumaniau, kad iš jūros dumblių ir nuo ašakų nukaulintų lašišos likučių gali gautis tokio ypatingo skonio gaminys. Tai tiesiog dumblių lakštai, pertepti lašišos mase, suslėgti ir sudžiovinti. Ypatingo skonio paslaptis – trapučių liofilizacija – džiovinimas labai žemoje temperatūroje.
– Kolegijos laboratorijoje eksperimentuoji kaip žuvis vandenyje, o virtuvėje suktis ar mėgsti?
– Nesu aistringa gamintoja. Į virtuvę užsuku tik tada, kai išalkstu. O ir patiekalai man skaniausi tradiciniai lietuviški: cepelinai, plokštainis.
– Gaminti nemėgsti, o studijuoji Maisto technologijų studijų programą. Gal tėvai pastūmėjo rinktis tokią profesiją?
– Tikrai ne. Mano mama – bankininkė, tėtis – elektrikas, ir profesiją jie man leido pasirinkti pačiai. Tik aš, baigusi Gargždų „Vaivorykštės“ gimnaziją, tikrai neketinau būti maistininkė. Pirmoji specialybė, kurią nurodžiau stodama į kolegiją, buvo grožio terapija, paskui – kineziterapija, o maisto technologijos buvo tik trečioje vietoje. Tačiau gavau valstybės finansavimą kaip tik šioms studijoms. Nesigailiu. Mokausi geriau nei mokykloje ir net stipendiją gaunu.
– Kaip į tavo sėkmę reagavo artimieji?
– Nepatikėsit, bet šeima dar neragavo mano gamintų trapučių. Tiesiog dėl didelio studentų srauto dabar liofilizacijos aparatas nuolat užimtas, o trapučiams pagaminti reikia mažiausiai paros. Artimieji gaminio skonio nežino, bet džiaugiasi ir didžiuojasi, kad tai – mano pasiekimas.
– Sėkmė aplankė vos antrame kurse. Kas toliau?
– Turiu galimybę studijuodama maisto technologiją įgyti ir vadybos specialybę. O kai baigsiu mokslus, sujungsiu šias žinias ir bandysiu kurti nuosavą verslą. Žinoma, susijusį su maistu. Dabar belieka laukti, kol tėvų sodyboje užderės vaisiai ir daržovės – bus kuo eksperimentuoti.
Laura SELENIENĖ
