Grumblių ūkininkas: tarp metalo gaminių ir javų laukų
Daugiau nei porą dešimtmečių augalininkystės ūkį puoselėjantis Sergejus Atkočiūnas iš Grumblių kaimo Priekulės seniūnijoje žiemą pluša savo įmonėje „Sajinas“. Šiemet šeimos verslui sukaks 15 metų. Kol kas neaišku, kas bus naudingiau ateityje: javų auginimas ar metalo gaminių gamyba. Šiuo metu pastarųjų užsakymų pakanka. Dauguma pirkėjų – užsieniečiai.
Ne tik apversti žemę reikia
S. Atkočiūnas rudenį pasėjo 140 ha žieminių kviečių ir kvietrugių. „Pirkome naują, brangią sėklą, bet gali tekti viską aparti, – nusivylęs apgailestavo ūkininkas. – Šią žiemą ilgai šalo pliki laukai. Anksčiau gražiai žaliavę pasėliai ruduoja.“
S. Atkočiūnas, daugiau nei 20 metų auginantis javus, patyrė, jog pajūrio krašte kas kelerius metus skaudžiai kerta gamta. Pernykštė žiema buvusi palanki: Atkočiūnai prikūlė vidutiniškai po 6 tonas iš hektaro. „Bet supirkimo kainos…“ – šyptelėjo ūkininkas.
Prieš kelerius metus ūkininkauti pradėjo ir Sergejaus sūnus Gediminas. Pernai abu dalyvavo rudeninio arimo konkurse: Gediminui pripažinta pirmoji vieta, o Sergejui – antroji.
„Blogai suarsi, blogai ir užderės, – dėstė S. Atkočiūnas. – Ir ne technika svarbiausia, o požiūris: ne tik apversti žemę reikia.“
Jam teko Švedijoje stebėti, kaip aria ūkininkas. Ir pats draugui padėjo. „Jis labai stengėsi gerai suarti, nes arimas 80 proc. lemia derlių“, – išmoktą pamoką aiškino Sergejus.
Jeigu žiemkenčiai peržiemos, juos tręš, o jei ne – išars. Dar teks pasėti 130 ha vasarojaus. Pavasarį sės kviečius laukuose, kur apartas įsėlis – baltosios garstyčios. „Vasaros pabaigoje pasėjus, per porą mėnesių išstypsta šie augalai – mažiau trąšų bereikia“, – teigė S. Atkočiūnas.
Pernai iš savo lėšų pradėjo statyti grūdų sandėlį, kuriame bus džiovykla. Šiemet turėtų baigti, nors jau praėjusį rudenį pylė grūdus, kad negaištų eilėse prie grūdų supirkimo įmonės. Reikalingą technikos bazę turintys ūkininkai neseniai papildė naujutėlaičiu vokišku purkštuvu „Amazone“ ir norvegišku trąšų barstytuvu. Gediminas buvo parengęs projektą valdų modernizavimui ir gavo paramą. „Žemę dirbame patys, savo kombainu kuliame javus – išsiverčiame be pagalbininkų“, – pasakojo ūkininkas, dirbantis su sūnumis Gediminu ir Rolandu.
Perka užsieniečiai
Atkočiūnų įmonės „Sajinas“ kieme puikavosi kelios čia pagamintos priekabos biriems kroviniams, gyvuliams ir ryšuliams vežti. Viena iš jų ypač talpi, universali – pirmąją tokią pagamino. Be to, šie verslininkai gamina sniego valytuvus. Šią žiemą jų buvo užsisakę norvegai: ten sniegas – ne deficitas. Anksčiau užsisakydavo ir lietuviai, vietiniai ūkininkai. Užsakymų stoka nesiskundžia. „Nepagaminame tiek, kiek galėtume parduoti“, – teigė S. Atkočiūnas.
Priekabas perka švedai, norvegai, latviai ir lietuviai. „Jas gamina daug didelių įmonių, bet mes konkuruojame kokybe, – dėstė Sergejus. – Mūsų gaminiai – ne iš pigiųjų. Daug metų dirbame tiems patiems pirkėjams.“
S. Atkočiūnas pastebėjo, kad pastaraisiais metais švedai ūkininkai gavo po 30–40 euro centų už kilogramą pieno. „Norvegijoje mokamos subsidijos ūkininkams. Šeima, turinti 15 raguočių, iš savo pajamų samdo 2 darbuotojus. Lietuvoje labai menka parama“, – konstatavo grumbliškis.
Savo įmonėje sukūręs 12 darbo vietų, Sergejus čia dirba su žmona Ina, sūnumis Gediminu ir Rolandu. Įsidarbinę keli aplinkinių kaimų gyventojai. Darbuotojų kaita nedidelė – kai kurie dirba nuo įmonės įsikūrimo.
S. Atkočiūnas prisipažino neketinantis plėsti metalo gaminių gamybos, nes nežinia, kas ateityje bus naudingiau: auginti javus ar gaminti priekabas. Jis tikisi, kad verslą perims sūnūs.
