Teatro apšvietėjo patirtį pritaikė vištidėje

Paukštininkystės ūkį puoselėja sutuoktiniai Silvestra ir Vidmantas Plauškės.

Prieš porą metų dedeklių vištų ūkį Klemiškės II kaime įkūręs Vidmantas Plauškė spėjo įgyti pirkėjų pasitikėjimą. Besirūpinantieji sveika mityba, natūraliais produktais kiaušinių pirkti atvyksta į namus. Netradicinį šeimos verslą sukūręs ūkininkas teigia turintis daugiau džiaugsmo nei naudos.

Priklausomybė paukščiams – nuo vaikystės

Imtis netradicinio verslo Vidmantą pastūmėjo pomėgis paukščiams. Vaikystėje buvęs klaipėdiškis augino balandžius. „Man labai patiko paukščiai. Priklausomybė liko visam gyvenimui“, – šypsojosi V. Plauškė.

Dabar jo sodyboje atvykėlius pasitinka žąsų girgsėjimas. Pasak šeimininko, vietoj šunų laiko tris šiuos paukščius. „Su žąsinu draugystės neužmegsi – trimituoja pamatęs ir svetimą, ir savą“, – juokėsi Vidmantas. Taigi spalvingos šunų būdos tuščios. Nagingas šeimininkas savo paukščiams kūrybiškai sumeistravo etnografinio stiliaus medinį namelį, kurį puošia išskirtiniai inkilai varnėnams. Pirmame aukšte gyvena trys žąsys, o antrame – dekoratyvinės Bramos veislės vištos ir gaidžiai. Ši sodybos puošmena atsirado žymiai anksčiau nei vištų dedeklių ūkis. „Pamatėme kaimo turizmo sodyboje šios veislės gaidį, kuris žygiavo kaip kareivis, ir užsigeidėme, – pasakojo žmona Silvestra. – Važiavome beveik iki Vilniaus, kad už 100 litų nusipirktume vištaitę.“ Dabar jie parduoda kiaušinius veislei.

Sodyboje įrengtame gandralizdyje kasmet peri gandrai. „Praėjusią vasarą išmestus du gandriukus Vidmantas užaugino. Rudeniop jie pakėlė sparnus ir išskrido. Bet neseniai apie mūsų namus gandras jau suko ratą“, – pasakojo S. Plauškienė.

Ūkyje – šildomos grindys

Kelerius metus auginę broilerius Plauškės neseniai įkūrė dedeklių vištų ūkį. Pagal europinius reikalavimus ūkinio pastato antrame aukšte įrengę patalpas, sukūrė tobulas sąlygas paukščiams. „Šildomos grindys, kokių neturime savo namuose, ventiliacija – du kartus per valandą pasikeičia oras. Dedeklėms labai svarbu, kad nebūtų smarvės“, – pasakojo ūkininkas.

Kadaise dramos teatre vyriausiuoju apšvietimo dailininku dirbęs Vidmantas savo patirtį pritaikė įrengdamas apšvietimą vištidėje. „Pradėjus švisti, įsijungia silpnesnis apšvietimas, už poros valandų – kaip saulės patekėjimas, vakare – saulėlydžio imitacija, ir vištos eina miegoti“, – linksmai pasakojo ūkininkas. Įrengtos automatinės pašarų pakėlimo ir dalijimo linijos: šeimininkui tereikia paspausti mygtuką.

Izobrau veislės 350 dedeklių V. Plauškė lesina savo malūne traiškytais ar maltais kviečiais, miežiais, avižomis, žirniais, kukurūzais, kuriuos perka iš vietinių ūkininkų. Racionas gerai subalansuotas, bet, pasak Vid­manto, laisvėje dedeklės kasdien kiaušinių nededa. Beje, jų kokybę kas tris mėnesius tikrina uostamiesčio specialistai.

Apie tai, kuo skiriasi pramoniniu būdu ir ūkyje auginamų vištų kiaušiniai, paaiškino Silvestra. „Kartą kepdama pyragus pritrūkau naminių kiaušinių ir įmušiau pirktų parduotuvėje. Jų tryniai buvo oranžiniai. Kepiau du vienodus pyragus su skirtingais kiaušiniais. Iš naminių iškepė geltonas, o pirktinių – rudas, tarsi nudažytas“, – pasakojo pašnekovė.

Ne iš karto S. Plauškienė, atvežusi kiaušinius į naująjį Klaipėdos turgų, įgijo pirkėjų pasitikėjimą. „Jie žvelgė į mane, mano rankas ir negalėjo patikėti, jog kaime auginu vištas“, – šypsojosi moteris. Dabar daugiausia prekiauja sūnus Eridanas, kuriam priklauso dalis paukštyno. „Daug žmonių patys atvyksta pas mus, į Baukštininkų gatvę, pirkti kiaušinių. Už dešimtį – 1,70 euro“, – sakė ūkininkai.

Plauškės šypsojosi: iš šeimos verslo daugiau džiaugsmo nei naudos, bet jei būtų nuostolinga, nelaikytų.

Naujakurius piktina gaidžių giedojimas

Klaipėdiškis V. Plauškė persikelti į kaimą sumanė beveik prieš 30 metų. Klemiškės II kaime įsigijo sodybą, vietoj medinio namelio sumūrijo galingą triaukštį. „Tuo metu jie buvo madingi“, – šyptelėjo sutuoktiniai. Aplinkui plytėjo ūkio dirbami laukai, tik kitoje gatvės pusėje buvo kelios sodybos. Jų šeimininkai augino gyvulius ir paukščius. „Mano mama irgi laikė ožkų, kiaulių, vištų. Senbuviai iki šiol tebeturi gyvulių, netgi arklį“, – džiaugėsi Vidmantas.

Jis prisiminė, kad anuomet į kaimą atsikėlusį klaipėdiškį aplinkiniai laikė keistuoliu. O prieš 10 metų miestiečiai masiškai pradėjo čia kraustytis. Aplink Plauškių sodybą pridygo šiuolaikinės architektūros namelių – įsikūrė 7 šeimos. „Naujakurius sutikome draugiškai, su visais bendravome. Mūsų pritarimu visi įsirengė vartelius į mūsų sodybą, kurios teritorija – 70 arų“, – pasakojo ūkininkai.

Tačiau jaunų miestiečių ir senbuvių vertybės skiriasi. Pasak Plauškių, naujakuriams nepatinka, kad anksti rytą gieda gaidžiai, dieną ramybę drumsčia žąsys. Ir mėšlo kvapą kartais vėjas atneša… Pernai kaimynų skundas pasiekė Aplinkos ministeriją, Visuomenės sveikatos centrą. Atvykę tikrintojai kraipė galvas, neturėdami prie ko prikibti.

Taigi norisi pacituoti „Bangos“ skaitytojos žodžius: „Migrantai, atvykę į svetimą šalį, privalo gerbti jos įstatymus, žmones, tvarką. Miestiečiai, apsigyvenę kaime, turi gerbti senbuvių gyvenimo būdą, tradicijas – prisitaikyti, o ne skųstis.“