Likimai

Iš nelaimės nagų ištrūkusį berniuką pasiglemžė vanduo

Vasarą prieš devynerius metus Vėžaičių seniūnijos gyventojus sukrėtė žinia – dvejų metukų Linos ir Rolando Bružų pirmagimis Deivydėlis įkrito į tetos verdamos šaltienos puodą. Medikai ilgai kovojo dėl jo gyvybės, dar ilgiau lopė sužalotą kūnelį. Ir dar būtų lyginę likusius randus, jei karštą šios vasaros dieną gaivinantis vanduo nebūtų išviliojęs berniuko į nebūtį. Liepos 10 d. vienuolikmetis Deivydas Bružas paskendo besimaudydamas tvenkinyje.

Nelaimės ateina liepą

Apkabinusi du jaunesniuosius sūnus, dešimtmetį Lauryną ir septynmetį Edviną, Lina Bružienė sako, jog skaudžios ir mažesnės nelaimės jų šeimą aplanko kiekvieną liepą. Net dešimtmetis Laurynas tai pastebėjęs ir išsitaręs mamai: „Vėl liepa, vėl kas nors atsitiks“. „Deivydas apdegė liepos 5 d., nuskendo liepos 10 d., laidojome liepos 13 d., prieš 11 metų liepos 13 d. jį krikštijome“, – nevaldydama ašarų ir nevardindama smulkesnių liepą atsitinkančių nemalonumų, moteris atskleidžia savo įsitikinimus.

Prisimename liepos 5 d. prieš devynerius metus.Bružų šeima tada gyveno Maciuičiuose. Palikę pas Linos seserį dar mažiuką Deivydą, abu skubėjo į Grikštaičius pagelbėti tėvams suvežti šieną. „Linos sesuo ruošėsi šventei, verdantį puodą, nieko nepagalvojusi, nukėlė nuo ugnies ir pastatė ant žemės. Į jį vaikelis ir slystelėjo“, – prisimena Rolandas. Bloga žinia skrieja žaibo greičiu – klyksmas, greitoji pagalba, ligoninė. Niekas netikėjo, kad dvejų metelių mažylis, apdegęs 70 proc. kūnelio, išgyvens. Ėjo dienos savaitės, mėnesiai. Viltis atgijo. „Bangos“ redakcija kartu su Vėžaičių seniūnija paskelbė pagalbos akciją, į kurią, suteikdami didesnę ar mažesnę pagalbą, įsijungė šimtai žmonių. Deivydėlio gyvybė tapo ne vien šeimos ir artimųjų, bet ir jų nepažįstančių žmonių rūpestis.

Artimųjų prisiminimai

“Vaikas ne tik odą nudegė, pažeisti buvo plautukai, kiti vidaus organai, nebesuskaičiuojame, kiek kartų jis operuotas, ir dar ne viena operacija laukė, – kalba kaimynystėje gyvenantis Deivydo senelis Albinas Bružas. – Berniukas buvo linksmas, geras ir judrus kaip gyvasis sidabras“. Sunkiai dėliodamas žodžius vienuolikmečio tėvas Rolandas teigia, jog sūnus nejautęs jokių kompleksų dėl gausybės randų ant kūno, nebijodavęs nusirengti, neišgyvendavęs, jei vaikai pasišaipydavę. „Sūnus buvo sveikas, turėjo gyventi“, – krinta žemyn tvirto vyro rankos ir žvilgsnis. Negalinti susitaikyti su mintimi, kad apie pirmagimį reikia kalbėti būtuoju laiku, jo motina Lina teigia, kad Deivydas buvo labai aktyvus, visur norėjo dalyvauti. „Mėgino žaisti futbolą, aš nenorėjau leisti – po tokios traumos sveikata nėra stipri. Susitaupęs 12 litų į treniruotes bėgiojo man nežinant, vėliau pats suprato, kad futbolas – ne jam, tada pradėjo lankyti šokių ratelį, džiaugėsi, kai kartu su kitais šoko Gargžduose. Švelnus buvo, labai mylėjo mažus vaikus, juos globojo“, – vėl drėksta motinos akys. Deivydo krikštatėvis gargždiškis Zigmas Bitinas sako, jog jo krikštasūnis skubėjo pasivyti dėl traumos prarastą laiką. „Jo atvejis unikalus – nors kūnelis buvo apdegęs 70 proc., vaikas išgyveno. Vilniaus Santariškių ligoninės specialistai buvo sudarę programą jam gydyti, padėti augti ir bręsti – reguliariai jį tikrindavo, laisvino ir tempė randus, kad kūnas galėtų augti ir kt. Klinikose buvo savas, mėgiamas ir lepinamas“, – pasakojo „Bangai“ Z. Bitinas.

Tą nelemtą dieną

 Vienintelis vandens šaltinis kaime – buvęs priešgaisrinis tvenkinys šalia Bružų sodybos. Tą karštą liepos 10 –ąją Bružai ruošė malkas žiemai. Vaikai buvo greta, kol iš kaimo atbėgo būrelis draugų. „Šiaip niekada vieniems vaikams neleidome maudytis, kas nors iš suaugusiųjų sėdėdavome ant kranto, – apie nelaimės akimirkas pasakoja Lina. – Tą dieną buvome labai užsiėmę, be to, vaikai maudėsi su vyresniais draugais“. Ir vėl, kaip prieš devynerius metus, nuskambėjo kraupus klyksmas: „Deivydas nuskendo!“. Greitąja nugabentas į ligoninę berniukas dar išgyveno porą valandų. „Buvo atgavęs sąmonę, paskambinau tėvams, nuraminau, – pasakoja Rolandas. – Abu su žmona laukėme Gargždų ligoninės kieme. Po kiek laiko iš ligoninės galvą per duris kyštelėjęs gydytojas pasakė, kad Deivydas mirė ir dingo. Likome visiškai vieni su mus užgriuvusia nelaime, nežinodami, ką daryti“, – baisėdamasis tokiu medikų abejingumu, pasakojo Rolandas.

Lina ir Rolandas Bružai dėkingi gėlių salono „Pas Virginiją“ savininkams už, jų žodžiais, jautriai, su didele užuojauta suteiktas paslaugas, artimiesiems, kaimynams ir visiems, užjautusiems ir padėjusiems jiems išgyventi skaudžią gyvenimo akimirką bei palydėti į amžino poilsio vietą vyriausiąjį sūnų Deivydą.

Gelbėjo draugai

Kartu su Deivydu maudėsi jo draugai, penkiolikmetis Valdas ir dešimtmetis Romas Žiliai. Susitikome Romą. Berniukas noriai papasakojo „Bangos“ korespondentams, kaip Deivydas nėrė į vandenį, iškilo ir pasijuto blogai. Pastebėjęs tai, jis prišokęs prie Deivydo, sučiupęs už rankos, klausęs, kas atsitiko ir šūktelėjęs brolį Valdą. Abu su broliu ištempė Deivydą į krantą. Netruko atbėgti suaugusieji, netruko atvažiuoti greitoji pagalba. Deja, niekas nepadėjo. Nuleidęs galvą mažasis gelbėtojas Romas sušnibžda, jog Deivydas buvo geras draugas.

Vieni vaikai nesaugūs

Visų seniūnijos gyventojų likimus žinanti ir bėdoje padedanti seniūnijos socialinė darbuotoja Stanislava Grykšienė apgailestauja, kad vaikai vasarą dažnai būna vieni ir nesaugūs.

-Tėvams kaime – pats darbymetis, tad vaikai paliekami namuose vieni. Labai gaila, bet vasarą atostogauja visi, kas galėtų juos užimti – nebėra stovyklų mokyklose, ne visi tėvai išgali nupirkti kelialapius į moksleivių poilsio stovyklas, neorganizuojamos išvykos ir pan. Vieni vaikai visko prisigalvoja, dėl to – traumos, nelaimės ir net tokie tragiški įvykiai. Abu Bružai nelaimės dieną buvo užimti, dėl to leido vaikams su vyresniais draugais maudytis vieniems. Mirties liudijime nurodyta, jog mirties priežastis – paskendimas. Vaikas išnėrė iš vandens, draugų teigimu, pasakė, kad jam bloga… Gal įtakos turėjo ankstesnė trauma? Deja, svarstymai nieko nepadės, turime naują kapelį Vėžaičių kapinėse, o Deivydo artimieji – negyjantį netekties skausmą. Noriu paskatinti vaikus auginančius seniūnijos žmones ir per didžiausius darbus nepalikti savo mažųjų be priežiūros, – sako S. Grykšienė.

Jadvyga SURPLIENĖ