Praeities įkvėpti vėžaitiškiai kuria naują miestelio istoriją
Už 5 kilometrų nuo Gargždų, abipus senojo Žemaičių plento, šalia automagistralės Klaipėda–Vilnius išsidėstęs Vėžaičių miestelis traukia važiuojančiųjų dėmesį. Jo raidai ir kultūrai lemiamos įtakos turėjo suklestėjęs tuomečio Lietuvos žemdirbystės instituto Vėžaičių filialas. Gyventojai didžiuojasi įsikūrę buvusio Volmerių dvaro žemėje su išlikusiais praeitį menančiais kultūros paveldo objektais, vertina susisiekimo patogumą ir ramybę.
Atvedė mokslinis darbas
Lietuvos agrarinių ir miškų mokslo centro eksperimentinės plėtros ir technologijų projektų koordinatorė, Vėžaičių filialo mokslo darbuotoja dr. Monika Vilkienė Vėžaičiuose įsikūrė beveik prieš 7 metus. Sprendimas apsigyventi miestelyje buvo gerai apgalvotas. „Mūsų šeima gyveno Klaipėdoje, o doktorantūros tyrimus atlikau Vėžaičiuose. Pagalvojau, kodėl gi nepersikėlus čia? Mums patiko miestelis: yra darželis, mokykla, parduotuvės, kultūros namai – visa infrastruktūra, – vardijo vėžaitiškė. – Suradome patikusią sodybą ir ją nusipirkome. Suremontavome ir dar tebegražiname.“
Pašnekovė patikino, jog Vėžaičių miesteliu nenusivylė: čia patogu gyventi, aktyvi bendruomenė, daug veiklos. „Miestelis nuolat gražėja – pastaraisiais metais sutvarkyta daug viešųjų erdvių, jos pritaikytos vaikams – įrengtos žaidimų aikštelės. Žinoma, visada yra ką tobulinti. Didžiausias skaudulys – kelias į Gargždus. Kodėl jo nesutvarko, nors toks intensyvus eismas? Kaip pagerėtų mūsų gyvenimo kokybė“, – kalbėjo M. Vilkienė.
Tapo mokyklos istorijos dalimi
Pedagogė Saulė Rudaitytė, dirbusi Dovilų pagrindinės mokyklos direktoriaus pavaduotoja, 1985 metais buvo paskirta vadovauti Vėžaičių mokyklai, ką tik įgijusiai vidurinės statusą. „Toks šviesus, erdvus, gražus buvo šis miestelis palyginti su anuometiniais Dovilais, – dalijosi prisiminimais S. Rudaitytė, Vėžaičiuose praleidusi pusę gyvenimo. – Gatvės plačios, šaligatviai įrengti, rožynai žydėjo. Tuomet klestėjo Vėžaičių filialas, kuris buvo mokslo, kultūros židinys, davęs toną miestelio grožiui ir tvarkai. Čia greitai prigijau ir buvau laiminga. Čia prabėgo mano gražiausi veiklos, brangiausi gyvenimo metai. Čia subrendau ir tapau tikra vėžaitiškė.“
Neseniai švenčiant Vėžaičių mokyklos šimtmečio jubiliejų, buvusiai direktorei suvirpėjo širdis: trečdalį istorijos kūrė jos vadovaujamas kolektyvas.
Pedagogė prisiminė, kaip buvo puoselėjamas mokyklos aplinkos grožis, kaip „kovojo“ su pienėmis, kurios dabar pavasarį pasipila geltonu kilimu, ir niekam neužkliūva, anot pašnekovės, natūralus grožis. „Anuomet abiturientai tradiciškai prie mokyklos sodindavo rožes – didelis rožynas buvo, – prisiminė pašnekovė. – Anksčiau miestelio grožiui daugiau dėmesio buvo skiriama, o dabar tik seniūnas tuo rūpinasi – tvarkomasi pagal skiriamas lėšas.“
Pasak S. Rudaitytės, Vėžaičiai – šviesos, kultūros miestelis, išskirtinis su dvaro istorija, kultūros paveldo objektais, unikalia medinės architektūros Šv. Kazimiero bažnytėle, atgijusiu „bravoru“ ir jame įsikūrusiu „Senjorų dvaru“. „Vėžaičiuose patogu gyventi, todėl ir kuriasi naujakuriai, jaunos šeimos miestelyje – daug statybų sodininkų bendrijoje „Šermukšnėlė“, – sakė ji.
Sentimentai gimtajam miesteliui
Gimęs Vėžaičiuose, augęs Gargžduose, brandos atestatą gavęs Vėžaičių vidurinėje mokykloje, magistrantūros studijas baigęs Kaune Algirdas Budvytis savo gyvenimą kurti pasirinko Vėžaičiuose. Čia gyvena jo tėvai ir kiti giminaičiai. „Nedidelio miestelio privalumas – pažįsti ne tik svarbiausius jo žmones – seniūną, kleboną, bendruomenės pirmininką, kultūros centro direktorę, bet ir daugumą gyventojų. Atėjęs į renginį sutinki draugų, buvusių bendraklasių, kitų pažįstamų ir jautiesi kaip savo kieme. Ramiame Vėžaičių miestelyje aš jaučiuosi gerai“, – šypsojosi Algirdas.
Jis su žmona Inesa įsikūręs naujame kvartale – sodininkų bendrijoje „Šermukšnėlė“. Čia šiuolaikiški gyvenamieji namai pradėjo kilti šio amžiaus pradžioje – iki tol vėžaitiškiai savo kolektyviniuose soduose augino daržoves, sodino vaismedžius, bet namelių nestatė. „Mūsų sodininkų bendrija – netipinė: nerasi senų statinių, – patikino A. Budvytis. – Daugiausia gyvenamųjų namų pastatyta per pastarąjį dešimtmetį: jau yra 50 sodybų. Erdvės užtenka, nes naujakuriai įsigiję po 2–3 sklypus. Čia gyvena apie 200 gyventojų. Tai jauni žmonės, auginantys vaikus, kurie lanko darželį, mokyklą.“
Taigi Vėžaičių miestelio plėtra vyksta sodininkų bendrijos teritorijoje, o šis statusas diktuoja kitokias infrastruktūros kūrimo sąlygas. Beje, A. Budvytis – bendrijos „Šermukšnėlė“ pirmininkas. „Mes neturime centralizuotų nuotekų ir vandentiekio tinklų, mūsų pagrindinis kelias, vedantis į mokyklą, – žvyrkelis. Gerai, kad bent apšvietimą neseniai įrengė, – guodėsi Algirdas. – Su bendrijos gyventojais tariamės pagal galimybes prisidėti prie Savivaldybės programos, kad greičiau būtų išasfaltuota gatvė. Kreipėmės į AB „Klaipėdos vanduo“ dėl centralizuotų tinklų, bet jie nenori to daryti, kol nėra šimto abonementų.“
Taigi naujame Vėžaičių miestelio kvartale įsikūrę naujakuriai turi nepatogumų dėl infrastruktūros. Tačiau juos atperka sentimentai gimtajam miesteliui. „Čia veikia Vėžaičių mokslinio tyrimo filialas – yra daug išsilavinusių, intelektualių žmonių – jaučiama jų dvasia, – dėstė pašnekovas. – Labai stipri buvo Vėžaičių vidurinė mokykla – iš 15 bendraklasių 13 įstojo į aukštąsias mokyklas studijuoti geidžiamos profesijos.“
Pasak jo, Vėžaičiams patrauklumo suteikia ir tai, kad yra strategiškai geroje vietoje. Tik baigusį informacinių technologijų specialistą iš karto priėmė įmonė „MARS Lietuva“, į kurią dirbti važinėja jau 16 metų. „Ir kiti vėžaitiškiai dirba Gargžduose, važinėja į Klaipėdą ir toliau – jokių problemų dėl susisiekimo“, – patikino A. Budvytis.
Jis patenkintas gražėjančiais Vėžaičiais, atsiradusiomis jaukiomis viešosiomis erdvėmis, sutvarkytu parku. Itin džiugina įrengtos vaikų žaidimų aikštelės, nes augina dvi dukreles. „Mūsų seniūnas jaunas, energingas, mūsų klebonas – šiuolaikiškas, visuomeniškas, traukia žmones“, – vardijo Algirdas.
Tačiau Vėžaičiuose jaunimas pasigenda kavinės ar restorano. Pasak pašnekovo, čia solidžios viešojo maitinimo įmonės niekada nebuvo – tik valgykla. „Kažkodėl verslininkai nesiryžta ją įkurti, kad turėtume patrauklią erdvę, kurioje laisvalaikiu skaniai papietautume, pavakarieniautume. Žinoma, ji turėtų traukti ne tik vėžaitiškius. Gerai, kad įkūrė „Senjorų dvarą“, bet renovuotame pastate galėjo būti restoranas, – svarstė A. Budvytis. – Vėžaičiuose yra penkios parduotuvės, bet juokaujame, kad ir visose apsilankius nerandi, ko reikia, ypač vaisių, daržovių – tenka važiuoti į Gargždus, į prekybos centrus.“
Geriau nebūtų radęs
„Vėžaičių miestelis turi išskirtinumų“, – patikino Liudas Laukaitis, čia apsigyvenęs prieš 50 metų. Jo akyse vyko pokyčiai – nuo kai kurių objektų klestėjimo iki nykimo.
Agronomijos studijas tuometėje žemės ūkio akademijoje baigęs vaikinas atvyko dirbti į Vėžaičių filialą. „Anuomet buvo išplėtota jo materialinė bazė, gražūs pastatai, dirbo kelios dešimtys mokslo darbuotojų, kurie sprendė svarbias žemės ūkiui problemas. Jų dėka didelis progresas įvyko kalkinimo srityje Lietuvoje. Vėžaičių filiale buvo rengiamos ne tik respublikinės, bet ir sąjunginės konferencijos, o tai didelis įvykis miesteliui“, – dėstė L. Laukaitis. Jam labiau patiko gamyba, todėl dirbo sėklininkystės skyriuje, kuris aukštų reprodukcijų bulvių, javų ir daugiamečių žolių sėklomis aprūpino 4 rajonus.
Porą pastarųjų dešimtmečių jis dirbo Vėžaičių seniūnijos seniūnu. „Man pradėjus dirbti buvo rekonstruota pagrindinė gatvė, šaligatviai, apšvietimas. Ir šilumos ūkis – katilinė, tinklai rekonstruoti, atvestos gamtinės dujos. Tiesa, dabar kyla problema dėl kainos, tačiau šildymas garantuotas“, – kalbėjo buvęs seniūnas. Prieš 4 metus jis išėjo užtarnauto poilsio, bet dar dirbant buvo pradėtas Vėžaičių viešųjų erdvių tvarkymo projektas, kuris baigtas pernai. Tai pagražino miestelį, buvo sutvarkytas Skinijos slėnis, atsirado daug gražių erdvių. „Labai pasikeitė Vėžaičių dvaro teritorija – kultūros paveldo dalis“, – džiaugėsi L. Laukaitis.
Jis prisiminė, kad pradėjus dirbti seniūnu Vėžaičių seniūnijoje buvo daugiau nei 4 tūkst. gyventojų, o išeinant – apie 3 700. „Tuštėjo kaimai – mažėjo vaikų, buvo uždaryta mokykla Brožiuose, o Vėžaičiuose gyventojų daugėjo“, – pastebėjo pašnekovas.
Miestelio pašonėje, sodininkų bendrijoje, kuriasi naujakuriai, bet čia, L. Laukaičio nuomone, vyksta chaotiškos statybos. „Naujakuriams labai aktuali infrastruktūra – jos čia trūksta. Keista, kad jauni žmonės renkasi šią vietą – maži sklypai, trūksta erdvės“, – stebėjosi pašnekovas.
Pusę amžiaus praleidęs Vėžaičiuose, stebėjęs pokyčius miestelyje, L. Laukaitis patikino, jog niekur kitur geriau nebūtų radęs. Čia sutiko savo gyvenimo moterį, daug puikių žmonių.
Profesoriaus lemtis
„Po audringo gyvenimo įstrigau Vėžaičiuose. Visam gyvenimui“, – nuotaikingai dėstė prieš 60 metų čia atvykęs tuometės Žemės ūkio akademijos absolventas, dabar profesorius, habilituotas mokslų daktaras Steponas Čiuberkis.
Tai nebuvo išsvajotas pasirinkimas – didžioji svajonė studijuoti aspirantūroje Maskvoje ar Leningrade tremtinių sūnui nebuvo pasiekiama. Mokslui gabiam vaikinui teko susitaikyti su paskyrimu dirbti augalininkystės-žemdirbystės agronomu Samališkės bandymų stoties Vėžaičių eksperimentiniame ūkyje. „Nežinojau, kur ji yra, niekada nebuvau lankęsis, – prisiminė pašnekovas. – Vėžaičiai atrodė prastokai – apšiurusi gyvenvietė. Dideliame Volmerių dvaro sode stirksojo beveik visos nudžiūvusios obelys ir kriaušės. Paaiškėjo, kad per neapdairumą pavasarį jas nupurškė ne fungicidais nuo ligų, o herbicidais nuo piktžolių…“
Netrukus jauną agronomą paaukštino pareigose – paskyrė vyriausiuoju agronomu, kuriuo dirbo 9 metus, iš jų 4 metus studijavo aspirantūroje. „Žemaičiai geri, malonūs žmonės, bet sunku buvo įtikinti naujove: kol nepačiupinės, nepatikės“, – atlaidžiai šypsojosi S. Čiuberkis, aukštaitis iš Joniškio.
Profesorius prisiminė, kaip po lemtingo partijos veikėjo Antano Sniečkaus vizito Vėžaičiuose komisija nusprendė Samališkės bandymų stoties mokslo darbuotojams naują administracijos pastatą statyti Vėžaičiuose. „Kodėl gi ne čia: yra paštas, šiokia tokia parduotuvė, bufetas, melioracijos statybos valdyba. Atgims Vėžaičiai“, – neapsiriko tuomet svarstę komisijos nariai.
Po įkurtuvių gražiame pastate Samališkės bandymų stotis įgijo naują statusą – tapo Lietuvos žemdirbystės mokslinio tyrimo instituto Vėžaičių filialu. Pasak prof. S. Čiuberkio, svarbiausia vėžaitiškių mokslininkų veiklos kryptis – dirvožemio rūgštėjimo procesai bei dirvų kalkinimo tyrimai. 1971 m. jis tapo Vėžaičių filialo mokslo darbuotoju ir rašė mokslinį darbą.
Didžiausiu įvykiu profesorius pavadino pirmąją sąjunginę mokslinę konferenciją rūgščių dirvų kalkinimo, jų sukultūrinimo klausimais, surengtą Vėžaičiuose. Ne Maskvoje, ne Leningrade, kur dirbo žymiausi tos srities profesoriai, akademikai, o mažame Lietuvos miestelyje. Čia pradėjo lankytis delegacijos ne tik iš sąjunginių respublikų, bet ir užsienio – Vokietijos, Lenkijos, Čekoslovakijos. Į Vėžaičius atvykdavo daug ekskursantų – miestelis garsėjo ne tik šalyje.
Prof. S. Čiuberkis prisiminė, kai 1988 m. su kolega būdamas komandiruotėje Vilniuje išgirdo apie „amerikono“ Valdo Adamkaus paskaitą Gamtos fakultete, Vilniaus universitete, kurios klausėsi tarpduryje. „Pasibaigus pro šalį eidamas svečias atkreipė į mus dėmesį ir paklausė, iš kur esame. Išgirdęs, kad iš Vėžaičių, atsakė, jog žino juos – teko ne kartą pro šalį važiuoti. Ir pridūrė, kad tokioje gyvenvietėje ir jis norėtų gyventi. Labai paglostė širdį šie žodžiai – mūsų pastangų įvertinimas. Iš tiesų visada miestelyje būdavo nupjauta, tvarkinga veja, žydėjo rožynai. Dabar Vėžaičių filialas merdi, o miestelis gražėja – nepalyginti su tuo, kurį pamačiau pirmą kartą“, – kalbėjo prof. S. Čiuberkis.
Virginija LAPIENĖ
Autorės ir asmeninio archyvo nuotr.
