Buvimas kultūroje – svarbiausias žmogaus poreikis

„Kultūra regionuose – tai ne tik renginiai ir festivaliai, tai gyvas bendruomenės pulsas. Šiandien, kai vis daugiau dėmesio skiriama regionų plėtrai, kultūra tampa vis svarbesniu jų patrauklumo ir identiteto elementu“, – sako ne vieną dešimtmetį kultūrai, jos brandinimui bei puoselėjimui paskyręs Lietuvos kultūros centrų asociacijos prezidentas Romas MATULIS, su kuriuo kalbėjomės apie tai, kokių išbandymų ir sunkumų šiuo metu kyla kultūrai už didžiųjų miestų ribų, kokias galimybes ji atveria ir kokį vaidmenį šiame procese atlieka kultūros centrai.

Skiriamas per mažas dėmesys

– Daug kalbama apie dėmesį regionams, apie jų svarbą ir vystymą. Kokį vaidmenį regionų vystymo procese atlieka kultūra?

– Iš esmės labai didelį, o kai kuriuose mažesniuose miesteliuose – netgi esminį. Kiekvienas regionas yra prisodrintas savitų papročių, tautinio kostiumo raštų išskirtinumo, tarmės, kuriančių žmonių, istorinių objektų, erdvių, piliakalnių, papročių, vienų ar kitų švenčių tradicijų. Visa tai – unikalumo dalykai, kurie yra tikrieji regionų proveržių varikliai. Taip pat ir atgimstantys architektūriniai paminklai, kultūros keliai, edukacijos – tai ta gyvoji kultūra, kuri pripildo atgyjančius pastatus, šiandien traukiančius tiek vietinius, tiek turistus atvykti.

Įvairios atgimstančios tradicijos, atsiveriančios naujos erdvės, įvairūs įvietinto meno projektai inspiruoja didelius, įdomius projektus, besiskleidžiančius būtent regionuose. O visa tai traukia atvykti gyventi kūrėjus, jaunus žmones. Jei regionuose bus gyva kultūra, daug kultūrinio veiksmo – lengviau kursis ir verslai, ypač smulkusis. Kultūriniu veiksmu gyvas regionas – daug patrauklesnis.

– Ar regionuose kultūrai skiriamas pakankamas dėmesys?

– Jei kalbėsim apie regioninę kultūrą ir čia kuriančius kūrėjus, tai tikrai nepakankamas. Dažnai yra deklaruojama regionų prioritetiškumas, tačiau iš esmės mes žinome, kad tai, kas vyksta regionuose, dažnai yra pačių regionų reikalas. Todėl ir regionų proveržiai skirtingi. Čia būtinas sisteminis susitarimas ir bendras veikimas, siekiant aktualizuoti regionus ir juose vykstančius procesus.

Kultūros centrų vaidmuo

– Kokį, Jūsų manymu, vaidmenį atlieka kultūros centrai regionuose? Kaip jie prisideda prie bendruomenių stiprinimo ir kultūrinio identiteto puoselėjimo?

– Kultūros centrai yra universaliausios kultūros institucijos, ypač regionuose. Būtent kultūros centruose turėtų vykti, o ir vyksta didžiausi bendruomenės sutelktumo projektai. Čia sau veiklos ir vietos randa visų amžiaus grupių, pomėgių ir požiūrių bendruomenės nariai. Iš esmės kultūros centras yra pagrindinis kultūros modeliuotojas, nuo jo veiklos ir profesionalumo priklauso, kokios tradicijos formuojasi, kokie sambūriai veikia, kokios kultūros formos vyrauja, kaip ugdomas kultūros vartotojas, kokią pasiūlą turi augantys mūsų bendruomenės nariai. Žodžiu, kultūros centras vienija visus vietos žaidėjus bendrai kūrybai ir bendravimui.

– Su kokiais didžiausiais išbandymais kultūros centrai susiduria už didžiųjų miestų ribų? Ar tai finansavimo stoka, personalo trūkumas, ar galbūt kitos problemos?

– Žinoma, svarbiausia problematika išlieka labai mažas veiklos finansavimas, profesionalių kūrėjų trūkumas, esamų kūrėjų nuolatinio augimo ir naujų kompetencijų įgijimo problemos, technologijų trūkumas, siekiant šiuolaikiškai kurti ir veikti. Kitos bėdos – pakankamai mažos ir neturinčios naujausių techninių galimybių erdvės, profesionalaus meno sklaidos netolygumas ir panašiai, taip pat – nepaaiškinamai užsitęsusi kultūros ir meno darbuotojų apmokėjimo problema, kuri suponuoja daugybę kitų problemų, tokių kaip kūrėjų autoriteto menkėjimas, nenoras atvykti naujiems iniciatyviems profesionalams gyventi ir kurti regionuose ir panašiai. Tačiau šalia pagrindinių bėdų yra ir kitų – kai kur labai didelės problemos yra požiūrio klausimas, kultūros politizavimas, įvairios įtakos, interesų susikirtimai, bendras požiūris į vertybes bei kūrybiškumą.

– Pakalbėkime ir apie sunkumus, su kuriais susiduria ne tik kultūros centrai, bet ir pati kultūra regionuose.

– Išbandymas yra naujausių technologijų įvaldymas ir jų pritaikymas kūryboje. Čia bėda ta – kaip tu juos gali pritaikyti, kai jų neturi? Kitas dalykas – didžiuliai kaštai, norint sukurti gerus, kokybiškus kultūros kūrinius. Visiems vis dar atrodo, kad kultūros projektai, reiškiniai, kūriniai atsiranda lyg iš niekur. Deja, viskas labai brangiai kainuoja. Regionuose žmonių perkamoji galia yra nedidelė.

Dar vienas sunkumas – tai suvokimas, kad kultūra turi būti nemokama, arba labai didžiulė populiariosios kultūros pasiūla suformuoja vietos bendruomenių požiūrius ir suvokimą, kad kultūra tokia yra. Man neramu, kai lūžta arenos nuo įvairių koncertų, o rimtesni renginiai sunkiai atranda žiūrovą. Su tuo susijęs didžiulis tikslas – išmokti dirbti su neatrastu žiūrovu arba tais žmonėmis, kurie nesilanko kultūros renginiuose, arba vyksta į kitus miestus. Lengva dirbti su tuo žiūrovu, kuris jau yra. O kaip atrasti kelius į tą žiūrovą, kurio dar neturime?

Variklis – jaunimas

– Užsiminėte apie technologijas, jų pritaikymą kūryboje. Kaip skaitmeninės technologijos keičia kultūros centrų veiklą ir kaip jos gali būti panaudotos, siekiant padaryti kultūrą prieinamą platesnei auditorijai?

– Skaitmeninės technologijos gali padaryti kultūros paslaugas įdomesnes, kokybiškesnes ir inovatyvesnes. Jos skatina iš esmės naujų formų atsiradimą, padaro platesnį kultūros prieinamumą. Žinoma, kartu ir formuoja medijų kultūros kartą, su kuria reikia išmokti dirbti.

– Nuolat kalbama, kaip svarbu į kultūrinį gyvenimą įtraukti kuo daugiau jaunimo. Sakykite, kaip kultūros centrai gali prie to prisidėti? Kokios galimos priemonės, kurios padėtų jaunimui atrasti kultūrą kaip prasmingą laisvalaikio leidimo būdą?

– Taip, tikrai jaunimas yra viena svarbiausių tiek kultūros centrų, tiek kitų kultūros organizacijų auditorijų. Jei jaunas žmogus lankysis kultūros renginiuose, projektuose, įsitrauks į kūrybiškumą, vadinasi, bus užtikrintas kultūros vartotojas ir kitose amžiaus grupėse. Juk jaunimas yra visko variklis, drąsių idėjų generatorius ir inovacijų kūrėjas. Vadinasi, jaunas žmogus turi rasti sau vietos, jam patrauklių kultūrinių formų, meninių bendruomenių. Geriausia veikti per įvairius klubus pagal pomėgius, meno kolektyvus ir panašiai. Taip pat erdvės turi būti patrauklios, šiuolaikiškos. Su jaunimu turi kurti ir jiems lyderiauti turi jauni, charizmatiški kūrėjai, iniciatoriai. Kultūrinės formos turi būti interaktyvios, gyvos. Ar tai gali šiandieninės regiono kultūros įstaigos? Kartais tik iš dalies.

Bendradarbiavimo svarba

– Kaip, Jūsų manymu, valstybės kultūros politika veikia regionų kultūrinį gyvenimą? Ar ji pakankamai dėmesinga regionų poreikiams?

– Kultūros politika yra galingas įrankis, kuris gali formuoti regionų kultūrinį gyvenimą. Valstybės ir savivaldybių priimami sprendimai dėl kultūros finansavimo, infrastruktūros plėtros, kultūros politikos prioritetų turi tiesioginės įtakos kultūros centrų veiklai, menininkų kūrybai ir galimybėms pasiekti auditoriją. Tačiau horizontalaus kultūros supratimo ir palaikymo trūksta. Reikia ne tik kalbėti, bet ir veikti. Gal reikia aiškių finansinių mechanizmų, aktyvesnio komunikavimo, glaudesnio ryšio.

O svarbiausia – kultūros politika turi girdėti pačiuose regionuose gyvenančius žmones, su jais lygiaverčiai komunikuoti, tartis ir paisyti jų nuomonės, lygiaverčiai finansuoti jų kūrybinius sumanymus ir pasitikėti.

– Kokį vaidmenį bendradarbiavimas su kitomis institucijomis, verslu ir nevyriausybinėmis organizacijomis atlieka regionų kultūros centrų veikloje?

– Iš esmės vienas kultūros centras regione negali beveik nieko. Čia būtini geri bendradarbiavimo ryšiai, nuolatiniai partneriai tiek verslo, tiek politikos, tiek kitose srityse. Kultūrai labai svarbi sinergija su švietimo įstaigomis, čia būtinas bendradarbiavimas tiek priimant sprendimus, tiek planuojant veiklą, tiek ją įgyvendinant. Labai svarbūs ryšiai su bendruomenėmis, bažnyčia, aktyviais lyderiais ir pan. Toks glaudus bendradarbiavimas turi būti skatinamas ir palaikomas ir regiono politiniu lygmeniu, kad visi tuo būtų suinteresuoti.

– Kokias matote pagrindines tendencijas regionų kultūros srityje artimiausioje ateityje? Kokie, Jūsų manymu, bus didžiausi išbandymai ir galimybės?

– Didžiausios galimybės – tai įvairūs tarptautiniai susivienijimai, kultūriniai fondai, atsirandantis interesas nevyriausybiniam sektoriui savo idėjas realizuoti regionuose. Regionuose atgyja įvairios erdvės, kurios tampa patrauklios įvairiems projektams organizuoti. Labai iš lėto, bet atsiranda aukštosios, geros kokybės profesionalios kultūros poreikis.

– Poreikis jau juntamas, bet kaip prisikviesti profesionalius kūrėjus į regionus? Kaip manote, ar tai svarbu mažesniuose miestuose gyvenantiems žmonėms?

– Labai svarbu. Jei regionuose kurtų ir nuolat gyventų daugiau aktyvių profesionalių menininkų, jie taptų puikiomis kultūros „salomis“, į kurias norisi atvykti, kuriose norisi būti ir gyventi. Dirbtinai čia nieko nepadarysi, tai turi būti savaiminė tendencija. Tačiau palankių sąlygų sudarymas, kūrybinių sumanymų realizavimas, finansai, pigesnis būstas, kūrybinės dirbtuvės, rezidencijų kūrimas gali paskatinti šias tendencijas.

Šiuolaikiškas kultūros centras – būtinybė

– Pokalbio pradžioje užsiminėte apie kultūros baruose dirbančių žmonių kompetencijų įgijimo problemą. Sakykite, o ar matote poreikį stiprinti kultūros darbuotojų kvalifikaciją regionuose?

– Vienareikšmiai – tai vienas pagrindinių uždavinių. Nuo kvalifikacijos, nuo gebėjimų, nuo šiuolaikinių įgūdžių daug kas priklauso. Čia svarbu ir nuolatinis tobulėjimas, ir nuolatinis mokymasis, ir gerosios patirties tiek šalies, tiek tarptautiniu mastu perėmimas. Pagaliau – labai svarbu tuos žmones „pakrauti“ ir kūrybiškai.

– Pakalbėjime apie plačiai žinomus „Auksinio fenikso“ apdovanojimus. Ką, Jūsų požiūriu, jie reiškia Lietuvos kultūros centrų bendruomenei ir kaip jis skatina kultūrinį kūrybiškumą regionuose?

– Tai – svarbiausias įvykis kultūros bendruomenėje. Regionus jis sujudina iš esmės. Tai – galimybė pamatyti ryškius įvykius, kūrėjus, svarbius žmones, tendencijas. Galimybė ne tik pamatyti, bet ir įvertinti. „Auksinis Feniksas“ susieja visas būtinas sritis kultūros gyvybingumui palaikyti. Jis kviečia veikti kartu tiek kūrėjus, tiek politikus, tiek verslo atstovus, tiek partnerius. „Auksinis Feniksas“ – tai reiškinys, jungiantis bendrystei, kad visuose Lietuvos kampeliuose būtų gyva ne tik kultūra, bet kad ten tiesiog būtų gera ir smagu gyventi.

– Šiuo metu Gargždai su nekantrumu laukia, kada duris atvers naujasis kultūros centras. Kiek, Jūsų nuomone, svarbios kultūriniam gyvenimui erdvės, kuriose gimsta kultūra ir menas?

– Labai svarbios. Net kalbėti apie šiandienos kultūros tendencijas negalime, jei tam nėra šiuolaikinių sąlygų. Jos būtinos tiek kūrėjui, tiek žiūrovui. Manau, modernus, šiuolaikiškas, aukščiausius europinius standartus atitinkantis, turintis naujausias technologijas, puikias erdves kultūros centras būtinas kiekviename rajono centre, mažesniame miestelyje. Tiesiog visi mes, nesvarbu, kur gyventume, privalome turėti šiuolaikiškas lygiavertes sąlygas kultūros kūrimui ir vartojimui.

Aš žinau, kad buvimas kultūroje, nuolatiniame kūrybiškume yra svarbiausias žmogaus poreikis, mums tereikia laiku pastebėti, pakviesti, pasiūlyti, parodyti ir, žinoma, keliauti su laiku koja kojon. Svarbu suprasti, kad tiek regione, tiek dideliame mieste gyvena visiškai vienodi žmonės ir vienodai galintys kurti, stebinti ir turtinti. Regionai bus gyvi, jei juose matysime lygiavertę partnerystę, o ne tik kažkur kuriamo produkto vartotoją.

Kalbėjosi Gintarė KARMONIENĖ