Agluonėniškės tautodailininkės fotografijose – gimtinės atminimas

Agluonėniškė tautodailininkė, Ievos Simonaitytės premijos laureatė Ėrika Juknevičienė per savo 80-ąjį gimtadienį pakvietė į jubiliejinės parodos atidarymą. Agluonėnų kultūros namų fojė surengtoje ekspozicijoje – gausybė fotografijų, kurių autorė, sukaktuvininkė, ūkininkė, sugebėjo išsprūsti iš darbų verpeto ir įamžinti jai patikusius gamtos vaizdus, įsimintiniausias gimtinės vietas, savo išmintus kelius ir takus. Fotografijose sustabdytos akimirkos – gimtojo kaimo atminimas, jo istorijos įamžinimas.

Darbų verpete – kūrybinė kibirkštėlė
Anot priekuliškės rašytojos Editos Barauskienės, Ė. Juknevičienė visą gyvenimą ieškojo grožio gamtoje. „Fotoaparatu fiksavo patikusius vaizdus negalvodama, kad juos kažkas ateityje tyrinės, o daug ko, ką ji įamžino fotografijose, jau nebėra. Realybė trapi, – pastebėjo Klaipėdos krašto istorijos žinovė. – Antai kelias į Voveriškes gal prieš 150 metų apsodintas ąžuolais – išlikusi ši atkarpa, o senojo gluosnio nebėra. Ūkininkai prie savo žemių sodino skirtingus medžius – žemesnėje vietoje – gluosnius, kurie daugiau paima vandens.“
„Mūsų mama turi ką pasakyti ir parodyti. Jai pasisekė – ne tik visą gyvenimą dirbo, bet ir kūrė. Kūrybinga mūsų mama. Daug metų ji su fotoaparatu rankose, nors specialių mokslų nebaigusi, bet susidomėjimas tapo svarbiausiu jos pomėgiu, gyvenimo būdu. Jos fotografijos prisidės prie krašto istorijos gaivinimo, nes tai stipri jėga, vedanti pirmyn ir verčianti atsisukti atgal, pažvelgti į akimirkas, kurios niekada nebepasikartos“, – jautriai kalbėjo parodos atidarymą pradėjusi ir jį vedusi tautodailininkės Ė. Juknevičienės dukra Beata.

Unikalūs paveikslai ir atvirukai
Ė. Juknevičienė su vyru užaugino 7 vaikus, sulaukė 10 anūkų, 2 proanūkių. Susikaupusi ir susijaudinusi klausėsi šiltų sveikinimo žodžių, liejosi širdin prasmingos eilės ir dainos – tokia iškilmė jai buvo staigmena.
„Meilė, draugystė, šeima, nuoširdumas, paprastumas – didžiausios vertybės, – ištarė pasveikinti atvykusi Agluonėnų seniūnijos seniūnė Laima Tučienė. – Ėrikos paroda nebe pirma šiose patalpose, darbai buvo eksponuojami ir kitose erdvėse, seniūnijos žmonės ją pažįsta. Žvelgdami į šias fotografijas naujai matome Agluonėnus. Šiandieninės technologijos suteikia dideles galimybes užfiksuoti pasaulį, bet tautodailininkės pastebėtos ir įamžintos akimirkos nepakartojamos. Unikalūs ir jos floristiniai paveikslai, atvirukai – tiek kruopštaus darbo reikalaujantys.“ Šių darbų parodėlė veikia Agluonėnų bibliotekoje.

Dramatiškos istorijos liudininkė
Vanagų evangelikų liuteronų parapijos bendruomenės atstovas Manfrydas Sprogis, pasveikinęs aktyvią parapijietę Ė. Juknevičienę, kalbėjo, kad ji viena iš nedaugelio panašaus amžiaus senbuvių šioje seniūnijoje. Prieš 80 metų gimusi Kantvainų kaime, netoli Agluonėnų, Ėrika čia praleido visą gyvenimą – dramatiškos Klaipėdos krašto gyventojų istorijos liudytoja.
„Nepaprastas karo metų vaiko likimas – užaugo be motinos, priglaudė ir užaugino globėjai. Karo metais liko be tėvų, artimųjų – nukirstas giminės medis, surasti juos buvo sunku. Ėrika jautėsi vieniša, bet surado gyvenimo draugą, sukūrė šeimą, augino vaikus. Per darbus ir rūpesčius nebeliko laiko sielvartauti. Erika didžiavosi esanti ūkininkė, bet, širdyje įsižiebus kūrybinei kibirkštėlei, grožio pajautimui, sugebėjo pakilti virš kasdienybės darbų – troško kažko daugiau“, – dėstė E. Barauskienė. Ji linkėjo visiems sulaukti tokio amžiaus ir palikti prisiminimą – jei ne fotografiją, paveikslą, tai kitokį savo darbų vaisių.
Rašytoja tautodailininkei padovanojo savo knygą apie kovingąją Evę, gerai pažįstamą iš Vanagų kilusią kūrėją, lietuvininkų metraštininkę.

Ypatingas močiutės pasaulis
Ė. Juknevičienė neprisiminė, kada pradėjo fotografuoti. „Kai tik įsigijau paprasčiausią juostinį fotoaparatą, pasikabinusi ant kaklo ėjau karvių melžti ir kitų darbų dirbti. Į Gargždus vežiau išryškinti fotojuostas, – šypsojosi ji. – Viskas, kas čia įamžinta – iš mano gimtosios aplinkos, kur gyvenu, vaikščioju, važiuoju, dirbu – toli nenuėjau. Kas krito širdin, tas liko fotografijose. Daug jų yra – galėčiau dar dvi tris parodas surengti.“ Ji kuklinosi, jog tai paprastos, specialių mokslų nebaigusios mėgėjos, fotografijos, anot pašnekovės, dabar gražesnes, įdomesnes daro.
„Mūsų močiutė į pasaulį žvelgia kitaip: ji neprabėga pro šalį, jei kas patraukia akį – užfiksuoja fotoaparatu“, – kalbėjo viena iš sukaktuvininkės anūkių Elina ir pasveikino daina apie ypatingą močiutės pasaulį.
Pasveikinti savo vaikystės draugę Ėriką iš Amerikos, Arizonos valstijos, atvyko senjorė Elizabeta. Ji graudinosi, kad dėl ligos negalėjusi apsilankyti ankstesnės sukakties proga. „Dabar namo širdyje parsivešiu didelę dovaną – tave“, – džiaugėsi ji.

Liko tėvų žemėje
Fotografijų parodoje „Sustok, akimirka žavinga“ – įspūdingi gamtos vaizdai, konkrečios gimtojo krašto vietos, kaimo darbymečio akimirkos, anūkų vaikystės džiaugsmo minutėlės. „Šiuo tilteliu vaikystėje mes vaikščiojome – tebėra Kantvainų kaime, – žadėjo įrašyti į kultūros paveldo objektų sąrašą – sako, Lietuvoje daugiau tokių nėra. Šis kelias eina iš Butkų kaimo, kur gyveno mano senelis, tas medis auga netoli mūsų namų, o čia kelias važiuojant Šernų link. Šios senos Dambrauskų sodybos Agluonėnuose, prie tvenkinio, nebėra – nugriovė, naują statys. Šį voratinklį pamačiau eidama prie karvių“, – dėstė autorė. Ji šypsodamasi prisiminė, kai iš Vokietijos paviešėti grįžusią dukrą Renatą pakvietė padėti pamelžti karvių. „Tada laikėme septynias karves. Pamačiau, koks gražus dangus. Man ant kaklo kabojo fotoaparatas, bet duktė liepė greičiau melžti karves, kad saulė neišdžiovintų pieno“, – šyptelėjo tautodailininkė.
Iš kruopščiai paruoštų augalėlių paveikslėlius klijuoti Ėrika pabandė mokykloje – pavyko ir pradėjo tobulinti šiuos įgūdžius. „Dieną dirbau ūkio darbus, o naktimis kūriau floristikos darbelius – širdis šaukė, žmonės prašydavo. Buvau įstojusi į vokiečių bendriją Klaipėdoje – reikėjo parodoms ruoštis“, – savo pomėgio istoriją atskleidė tautodailininkė.
Ė. Juknevičienė prisipažino, jog nuo vaikystės laukusi tėčio, kuris karui baigiantis su šeima traukėsi į Vokietiją, bet nespėjo – rusų kareiviai sulaikė, ir jis prapuolė. Manė, kad jis nelaisvėje ir dar sugrįš (mama mirė gimdydama), tačiau dvidešimtmetė Ėrika, nuvykusi į Vokietiją pas tetą, sužinojo, kad rusai jį sušaudė. „Buvau viena kaip pirštas – manęs į Vokietiją neišleido. Gamtoje ieškojau grožio ir nusiraminimo, – atskleidė meniškos sielos agluonėniškė. – Iš pradžių gailėjausi, kad neišvykau, o dabar galvoju, kad gerai – likau tėvų žemę saugoti. Ir nebesiruošiu išvykti į Vokietiją, kur gyvena visi giminės, taip pat trys mano vaikai.“

Virginija LAPIENĖ
Autorės nuotr.