Paroda „Apgiedokime Prūsijos žūtį“ apgiedota ir Doviluose
Atsisveikiname su paroda „Apgiedokime Prūsijos žūtį“, skirta Klaipėdos krašto 100-mečiui paminėti, kurią parengė Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus. Paroda buvo rodoma Klaipėdos Mažosios Lietuvos, Šilutės Hugo Šojaus muziejuose, o nuo lapkričio 22 iki gruodžio 10 d. veikė Dovilų etninės kultūros centre. Parodą, kurią lydėjo intensyvi edukacinių ir kultūrinių renginių programa, Doviluose uždarysime sekmadienį 13 val.
Įspūdingi susitikimai
Doviluose įvyko penkios edukacijos, kuriose dalyvavo devyniasdešimt vaikų iš Gargždų lopšelio-darželio „Gintarėlis“, Gargždų lopšelio-darželio „Saulutė“, Dovilų lopšelio-darželio „Kregždutė“, Dovilų pagrindinės mokyklos šeštokai ir septintokai. Parodą aplankė Mažosios Lietuvos autochtonai ir kiti lapkričio 25 dieną vykusio Surinkimo dalyviai. Paroda įspūdį paliko ir Klaipėdos vicemerams Violetai Riaukienei bei Vytautui Butkui, Savivaldybės administracijos direktoriui Sigitui Karbauskui, svečiams iš Latvijos, Kuldigos savivaldybės.
Vienas išskirtinių su paroda susijusių renginių buvo susitikimas su teatrologu prof. Petru Bielskiu, lėlininku, režisieriumi Linu Zube ir Mažosios Lietuvos autochtonu Helmutu Lotužiu. Susitikimas buvo skirtas aptarti lietuvininkų ir lietuvybės temai teatro scenoje. Etnologas dr. Jonas Tilvikas kaip parodos tęsinį parengė virtualią paskaitą „Liaudies medicina – baltų religijos ir mitologijos šaltinis“.
Paroda „Apgiedokime Prūsijos žūtį“ minint Klaipėdos krašto 100-ąsias metines buvo puiki proga prisiminti senosios Prūsijos istoriją ir kultūrą, pamąstyti apie istorinės Mažosios Lietuvos palikimą šiandienoje. Didesnė Prūsijos žemių dalis dabar priklauso Lenkijai, Rusijos Kaliningrado sričiai, mažesnioji – Lietuvai. Labai išretėjusių, diskriminavimo, repatrijavimo negandas patyrusių autochtonų šišioniškių, arba lietuvininkų, tam tikra prasme senųjų prūsų palikuonių dar gyvena šiandieniniame etnografiniame Mažosios Lietuvos regione. Ši aukso gija papildo gyvųjų baltų tautos dvasios patirtį.
Nepaprastai reikšmingas įnašas
Lietuvių tautinei kultūrai gerai žinomas Mažosios Lietuvos vardas. Tai XVI a. istoriškai susidariusi sritis abipus Priegliaus ir Nemuno žemupio iš XIII a. kryžiuočių užkariautų baltų žemių: Nadruvos, Skalvos, Sembos, Šiaurinės Bartos, Šiaurinės Notangos, Pilsoto, Keklio ir Karšuvos pakraščių. Smaugiami germanizacijos, tų vietovių prūsai, kuršiai, jotvingiai labiau linko į savo kraujo brolius lietuvius. Taip iš visų čia gyvenusių baltų maždaug XVI a. susidarė Mažosios Lietuvos etninė grupė – vadinamieji lietuvininkai, Mažosios Lietuvos lietuviai.
Mažosios Lietuvos lietuvių įnašas į visą Lietuvos kultūrą nepaprastai reikšmingas. Čia pasirodė pirmoji lietuviška knyga, pirmoji lietuvių kalbos gramatika, pirmą kartą išversta ir išleista Biblija. Čia gimė ir kūrė Kristijonas Donelaitis, Liudvikas Rėza, Vydūnas, Ieva Simonaitytė. Pagrindinė parodos „Apgiedokime Prūsijos žūtį“ idėja – atliepti dabartinį tautos sudėtingą, globalizacijos veikiamą laikmetį, žadinti pagarbą ir susižavėjimą protėvių žygdarbiais, meilę savo praeičiai.
Lietuvininkų kostiumai – neįkainojama vertybė
Parodos pagrindas – lietuvių folkloro teatro spektaklio „Apgiedokime Prūsijos žūtį“ režisieriaus Povilo Mataičio (libretas ir pastatymas) bei Dalios Mataitienės (scenografija, kostiumai) sukurti lietuvininkų drabužiai ir jų projektai, surinktos autentiškos Mažosios Lietuvos mirusiųjų pagerbimo giesmės, Petro Dusburgiečio „Prūsijos žemės kronikos“, vaizduojančios žūtbūtines prūsų ir Kryžiuočių ordino kovas, fragmentai. Režisierius Povilas Mataitis, pasitelkęs Prūsijos istorijos šaltinius, evangelikų mirusiųjų pagerbimo apeigas, giesmes užrašytas Priekulėje, Žemaičių Naumiestyje, Šventojo Rašto ištraukas, M. Mažvydo „Katekizmusa prasty žadei“ ir kitą medžiagą įprasmina tautos dvasingumą, kaip amžiną vertybę.
Dailininkės Dalios Mataitienės atkurti prūsiški drabužiai, viena šio krašto materialinės kultūros dalis, kuri labai ryškiai byloja apie išskirtinį prūsų savitumą ir aukštą dvasinę kultūrą. Tai lietuvininkų merginų ir moterų drabužiai: dvejopai dėvima archajiškoji marginė, atkurta iš K. Hartknochto veikalo „Senoji ir Naujoji Prūsija“ (1684 m.) piešinio, labai savitas apsiaustas – pamuštinė, itin savitos aukštos, juodos, cilindro pavidalo kepurės pavaizduotos T. Lepnerio knygoje „Prūsų lietuvis“ (parašyta 1690 m.).
Įdomūs ir kitų veikėjų kostiumai: evangelikų kunigo drabužis, metraštininkų apsiaustai, viduramžiškos mados skrybėlės, lietuvininkų tradiciniai drabužiai (XVI–XVII a.) – sermėgos, trumpos kelnės, baltos puskojinės ir veltinės skrybėlės – magierkos.
Parodą, be išskirtinių prūsiškų drabužių, neturinčių analogų ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje, papildo spektaklio vaizdo įrašas, fotografijos, plakatai, programos. Dėkojame Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejui už galimybę susipažinti su Mataičių folkloro teatru, vaizdingu Prūsijos istorijos priminimu ir Mažosios Lietuvos gyventojų kultūros palikimu.
Dr. Jonas TILVIKAS
Dovilų etnokultūros centro direktorius
