Dovilų etnokultūros centras: nuo istorinės atminties iki bendruomeniškumo

Unikali fotomenininkės L. Valatkienės paroda „Saga apie Lietuvą“, parodos instaliaciją kuria kultūrologas V. J. Juška.

Naujais faktais įdomi istoriko paskaita apie kilmingą ir laisvės kovas kovojusią Lietuvos ir Lenkijos didikų Gelgaudų šeimą bei jos atstovą – sukilėlių vadą, brigados generolą Antaną Gelgaudą. Ukrainiečių ir lietuvių karinių-istorinių dainų prasmes, dainavimo būdus atskleidžianti etnomuzikologų paskaita bei folkloro ansamblių išringuotos dainos. Pėsčiųjų žygis, unikali paroda apie emigraciją, susitikimas su Klaipėdos kraštą įsimylėjusiu eseistu, lietuvininkų sietynų demonstracija, vietos bendruomenių vaišių stalas kartu su ukrainiečiais, edukacijos, koncertai – įvairiapusiška dviejų dienų prasmingų renginių programa Dovilų etnokultūros centre, sukurta Valstybės dienos proga ir generolo A. Gelgaudo jubiliejiniams gimimo metams įprasminti.

Gelgaudų giminė – nusipelniusi
Dovilų etnokultūros centro renginyje, skirtame laisvės kovoms ir jas lydėjusioms karinėms-istorinėms dainoms, istorikas archeologas dr. Marius Jakelaitis išsamiai pristatė XVII–XXI a. Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės, Abiejų Tautų Respublikos lietuvių kilmės bajorų Gelgaudų (lenk. Giełgudowie) giminės istoriją. Šios giminės atstovai užėmė ypač aukštus postus: pavyzdžiui, Andrius Kazimieras Gelgaudas (m. 1711) buvo Seimo maršalka, Lietuvos didysis raštininkas; Antanas Anupras Gelgaudas (1720–1795) – Lietuvos didysis stovyklininkas, Žemaitijos kaštelionas, Žemaičių seniūnas; Ignotas Gelgaudas (m. 1807) – Lietuvos didysis sargybinis, Varšuvos kunigaikštystės armijos generolas; Mykolas Gelgaudas (m. 1813) – Lietuvos dvaro maršalka, Lietuvos lauko raštininkas. Gelgaudų giminės atstovai kelis šimtmečius dalyvavo svarbiuose valstybės vystymosi etapuose. Vieni svarbiausių tokių etapų buvo XIX a. sukilimai, o ypač 1831 m. sukilimas, kuris uždegė pasipriešinimo nuotaikas carinei priespaudai per visą likusį amžių. Šiam lietuvių sukilimui vadovavo Antanas Gelgaudas, šiemet minimos 230-osios jo gimimo metinės.
Antanas Gelgaudas gimė 1792 m. balandžio 27 d. Panemunės pilyje (Jurbarko rajonas). Būdamas garbingos didikų giminės atstovas pasirinko karvedžio kelią. Antanas pasižymėjo karinga dvasia ir stipriu protu, buvo apdovanotas už nuopelnus prancūzų kariuomenei. Kiek vėliau įstojo į Lenkijos kunigaikštystės karinę tarnybą ir tapo brigados generolu. 1830-ųjų metų pabaigoje vadovavo lenkų sukilėlių daliniui, o 1831 m. gegužę buvo nukreiptas vadovauti prie sukilimo prisijungusiems lietuviams.

Virginijus Maselskis su žmona Laura, dukromis Jone ir Veda nuo Dovilų etnokultūros centro ansamblio „Lažupis“ ant bendruomeninio vaišių stalo padėjo šventa laikomą duoną ir naminę duonos girą, kurią Virginijus raugia pagal savo receptą. „Paprasčiausios duonos giros receptą esu patobulinęs dėdamas kmynų, kad pilvuko nepūstų ir šaltalankių sulčių rūgštelės sveikatinimuisi. Iš vakaro užraugiu, pernakt pastovi. Mėgstu šviežrūgę“, – atskleidė Virginijus.

Vadovavo 1831 m. sukilimui
A.Gelgaudui teko patirti sunkias, nevieningo 1831-ųjų sukilimo akimirkas. Pralaimėjus keletą svarbių mūšių Rusijos kariuomenei, tarp jų ir Panerių kautynes prie Vilniaus, sukilėlių daliniai suskilo į 3 dalis. Imtasi atsitraukimo taktikos, sukilėliai pasiekė Klaipėdos kraštą, apsistojo ties Šnaukštais. Kilus ginčams dėl pasitraukimo į Prūsiją, liepos 13 d. A. Gelgaudas buvo pašautas į krūtinę lenkų karininko Stepono Skulskio. A. Gelgaudas esą vedė derybas su Prūsija dėl nusiginklavimo, kai kurie sukilėliai tai palaikė išdavyste. Sukilėlių vado kūnas buvo nugabentas į Kisinių kapines ir ten palaidotas.
Pasak istoriko archeologo dr. M. Jakelaičio, deja, A. Gelgaudas tapo fanatiško patriotizmo auka, tai buvo beprasmė auka. Jo nuomone, sukilėlių vado nuopelnai dėl Lietuvos laisvės kovų dar nėra pakankamai ištyrinėti ir įvertinti. „Būtina gaivinti istorinę atmintį ir ypač atkreipti dėmesį į 1831-ųjų sukilimą, kuris buvo didžiulis postūmis kitiems sukilimams, taip pat ir 1863 m. išsivadavimo iš carinės Rusijos jungo sukilimui“, – sakė dr. M. Jakelaitis.
Sukilėliams pralaimėjus, sukilimo vyriausiąjį vadą, Lietuvoje generolą A. Gelgaudą, kaip ir jo brolį Joną Gelgaudą, carinė Rusija paskelbė valstybės nusikaltėliais. Panemunės pilis, generolo A. Gelgaudo tėviškė, iš Gelgaudų buvo atimta, visas turtas nusavintas. Valdžios paskirti pilies valdytojai menkai ja tesirūpino.

Palikuonys – įžymūs žmonės
Gelgaudų giminės palikuonys dėl nepalankiai susiklosčiusių aplinkybių emigravo į užsienio šalis. Įdomu tai, kad kai kurie jų pasiekė savo profesines aukštumas, tapo net įžymybėmis. Štai Lewis Gielgud (1894–1953) buvo Didžiosios Britanijos slaptosios tarnybos pareigūnas, rašytojas, mokytojas. Val Gielgud (1900–1981) – BBC radijo ir televizijos laidų vedėjas. Bene plačiausiai žinomas Gelgaudų giminės atstovas John Gielgud (1904–2000) – Didžiosios Britanijos teatrų ir filmų aktorius, įgarsintojas, režisierius. Karjerą teatre pradėjęs 1921-aisiais smulkiu vaidmeniu Williamo Shakespeare’o pjesės „Henrikas V“ pastatyme, J. Gielgud netrukus buvo tituluojamas bene geriausiu visų laikų W. Shakespeare’o pjesių aktoriumi. Su kolegomis Laurence’u Olivieriu (1907–1989) ir Ralphu Richardsonu (1902–1983) jis dominavo Anglijos teatro scenoje visą XX amžių. Ryškų pėdsaką J. Gielgud paliko ir kine – sukūrė daugiau nei 80 vaidmenų įvairiuose filmuose. Už nuopelnus scenai aktoriui dar 1953-aisiais suteiktas sero titulas, taip pat jis įvertintas „Oscaro“, „Emmy“, „Tony“, „Grammy“ ir kitais apdovanojimais. Legendiniu vadinamo britų aktoriaus namą už 4 milijonus svarų nupirko buvęs Didžiosios Britanijos premjeras Tony Blairas. Bakingamšyro grafystėje (pietryčių Anglija) esantis namas turi septynis miegamuosius, svetainę ir bokštą su vėjarodžiu. Namą supa dekoratyviniai sodai ir dvi ganyklos.
Dar viena įžymi Gelgaudų giminės atstovė Maina Gielgud (g. 1945) buvo Didžiosios Britanijos baleto šokėja, Australijos ir Danijos baleto teatrų direktorė. Dovilų etnokultūros centre Valstybės dienos išvakarėse vykusio vakaro dalyvių laukė maloni staigmena: vaizdo siužete Maina perdavė linkėjimus doviliškiams ir padėką už brigados generolo Antano Gelgaudo atminimo saugojimą.

Suskambo istorinės dainos
Po paskaitos apie sukilėlių vadą A. Gelgaudą, kuris ilsisi amžinybėje, Kisinių kapinaitėse, šiemet įrašytose į nematerialiųjų vertybių sąvadą Klaipėdos rajone, ir nuolat globojamose doviliškio etnologo Helmuto Lotužio, natūraliai ir prasmingai suskambo tiek ukrainiečių, tiek lietuvių karinės-istorinės dainos. Jas išdainavo ir pasiekė visų susirinkusiųjų širdies gelmes Dovilų etninės kultūros centro folkloro ansamblis „Lažupis“ (vadovė Monika Norgėlienė), Priekulės kultūros centro folkloro ansamblis „Vėlingis“ (vadovė Rūta Vildžiūnienė). Etnomuzikologas, profesorius Rimantas Sliužinskas kiekvienam pasiūlė ne tik pasiklausyti, bet ir suvokti, pamatyti, koks milžiniškas darbas yra atliktas renkant, analizuojant, archyvuojant mūsų karines-istorines dainas. Renginio klausytojams per rankas perleisti 6 „Lietuvių liaudies dainyno“ tomai, kurių iš viso yra išleista 20, leidėjas – Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas. Pirmasis tomas pasirodė jau prieš 42 metus.
Karinėse-istorinėse dainose apdainuojamos kovos su priešais, sunki kareivio dalia, karo tarnyba. Tai visuomenės gyvenimo dainos, kuriose kartais atpažįstami istoriniai įvykiai ir tam tikro laikotarpio realijos. Karinėse-istorinėse dainose dažniausiai vaizduojamas tam tikrų visuomenės sluoksnių (karių, sukilėlių, rekrūtų ir kt.) gyvenimas.
Šeštame minėto dainyno tome publikuojamos Partizanų dainos. Vykstant partizaniniam karui, žiaurioje bolševikinėje realybėje atsirado nauji dainuojamosios tautosakos kūriniai, kurie, nuoširdžiais žodžiais kurdami tikrovišką meninį vaizdą, kartu padėjo lengvinti patiriamų išgyvenimų naštą. Ilgą laiką laikytos pasyvioje atmintyje ir giliai slepiamuose sąsiuviniuose ar lapeliuose, jos iš naujo prisimintos ir imtos rinkti atgavus Lietuvos nepriklausomybę.

Sąsajos su Ukraina
Prof. R. Sliužinskas kartu su ukrainiete žmona etnomuzikologe doc. Halyna Pšeničkina pastaruosius septynerius metus Ukrainoje dalyvavo mokslinėje ekspedicijoje rinkdami liaudies dainas, kurios kai kuriuose Ukrainos regionuose, kaimiškose vietovėse dar išlikusios autentiškos ir dainuojamos gyvai. Prasidėjus karui, kovo 8-ąją su dideliais vargais jiems pagaliau pavyko pasiekti Lietuvą ir Vilniuje perduoti surinktą medžiagą – net 350 dainų – Lietuvių literatūros ir tautosakos institutui.
Doc. H. Pšeničkina renginio dalyviams papasakojo apie ukrainiečių liaudies dainų istoriją, jų ypatumus, priminė, kad 2016 m. Ukrainos Dnipro regiono kazokų dainos buvo įrašytos į UNESCO nematerialaus paveldo sąrašą.
Senosios ukrainiečių liaudies dainos melodingos, pasižymi dermių įvairove, Vakarų Podolėje ir Karpatuose dažniausiai vienbalsės, Ukrainos centrinėje ir pietrytinėje dalyje – daugiabalsės, turi ryšių su gretimų šalių muzikiniu folkloru. Šalia vienbalsiškumo įsigalėjo a cappella daugiabalsis partesinis giedojimas. Viena gražiausių Ukrainos tradicijų yra daugiabalsis dainavimas, tai reiškia, kad dainuojama ne po vieną, o būriu, pagal tam tikrus kanonus.
„Mūsų likimas ir istorija su Ukraina yra labai panašūs. Tad nenuostabu, kad lietuvių ir ukrainiečių karinės-istorinės dainos taip pat turi sąsajų. Karas yra nelaimė, skausmas, liūdesys, o tarnavimas svetimos šalies kariuomenėje (caro ar kaizerio) laikomas didžiausia bėda. 25 metams tapti rekrūtu caro kariuomenėje, vadinasi, prarasti gyvenimą, tai – mirtis arba suluošinimas“, – renginyje kartu su etnomuzikologais ir ansambliais dainas dainuojančiai auditorijai kalbėjo prof. R. Sliužinskas.

Unikali paroda iki rugsėjo
Neeiliniu kultūros įvykiu rajone tapo Nacionalinės žurnalistų kūrėjų asociacijos narės, fotomenininkės Lilijos Valatkienės unikali paroda „Saga apie Lietuvą“. Šią parodą pasikviesti į Dovilų etnokultūros centrą kilo etnologei Jolitai Vozgirdienei.
Paroda tyrinėja bene aktualiausią šiandienos Lietuvos problemą – gyventojų emigraciją. Pagrindine komunikacijos priemone šiame meniniame projekte tapo saga. Jų iš įvairiausių šalių lietuviai prisiuntė 1,5 mln. Per paprastą sagą įtvirtinamas universalus pasakojimas apie emigracijos mastą Lietuvoje, kuris sukelia ne tik materialinius, bet ir dvasinius, vertybinius nuotolius.
„Šis projektas ne apie sagas, apie mus – gyvenančius Lietuvoje ar išvykusius dėl vienos ar kitos priežasties laimės ieškoti. Kas yra laimė, kas yra laimingesnis? Kai dabar matome tiek nuo karo bėgančių Ukrainos žmonių, kurie pas mus jaučiasi saugūs ir laimingi, tai dar kartą verčia susimąstyti mus, Lietuvos gyventojus. Nuo ko gi mes bėgame svetur? Šis retorinis klausimas kartu su kūrybiniu projektu prasidėjo prieš ketvertą metų. Dovilai yra septintas miestas, į kurį mes buvome pakviesti“, – parodos atidaryme kalbėjo fotomenininkė L. Valatkienė, kurios projekto idėją papildė kultūrologo Vytauto Jono Juškos edukacija.
Instaliaciją papildo šios idėjos autorės L. Valatkienės ir dailininko Vlado Merečinsko sukurtas emigracijos žemėlapis iš sagų ir unikalus rašytojos Žemaitės portretas. Parodą „Saga apie Lietuvą“ papildo L. Valatkienės fotografijų paroda „Nematoma Lietuva“.
Dovilų etnokultūros centre paroda „Saga apie Lietuvą“ veiks iki rugsėjo 9 d., baigiamajame renginyje bus parodytas filmas apie projekto kūrybinį procesą. „Būtina, kad ją pamatytų kuo daugiau žmonių. Tai – fantastinis, labai kūrybiškas ir neeilinis projektas. Galima organizuotis pėsčiųjų ar dviračių žygius iš Klaipėdos, turint galutinį tikslą – pamatyti šią parodą“, – įsitikinusi parodos atidaryme dalyvavusi klaipėdietė muzikologė Elena Kubilytė.
Iš Dovilų paroda „Saga apie Lietuvą“ rudenį keliaus į Lenkiją.